Žodžio laivė yra suprantama kaip žmogaus teisė laisvai reikšti savo mintis žodžiu ir raštu. Tačiau kadangi žmogus gyvena visuomenėje, tai ir absoliučios jo laisvės, taigi ir žodžio laisvės, kaip žinia, nebūna. Gyvenimas tarp kitų žmonių visada reikalauja iš konkretaus žmogaus jo veiksmų bei pasisakymų suderinimo su kitų žmonių interesais.
Dėl to daugelio valstybių praktikoje egzistuoja įvairūs žodžio laisvės apribojimai. Pavyzdžiui, beveik visose demokratinėse šalyse teisiškai ribojama informacijos, kuri kursto tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą, sklaida. Draudžiamas taip pat ir informacijos, kuri sudaro valstybinę paslaptį, platinimas. Laikini žodžio laisvės apribojimai bei draudimai galimi taip pat ir pagal teismų sprendimus.
Kartu pagrindinai žmogaus teisių tarptautiniai dokumentai, kurie deklaruoja teisę į laisvą žodį, numato tik vieną priežastį apribojimams šioje srityje – šie apribojimai turi būti pateisinti ir įteisinti įstatymiškai. Bet kurios abejonės dėl tokių apribojimų teisėtumo turi būti sprendžiamos tik teisme.
Bet kuriuo atveju principas turi išlikti vienas: žodžio laisvė – tai taisyklė, o jos apribojimai – tai išimtis. Deja, šiandien tenka stebėti, kaip išimtis tampa taisykle, o taisyklė – išimtimi. Mūsų pasaulis pereina į savo priešingybę visais įmanomais požiūriais.
Šioje vietoje iškyla žodžio laisvės apribojimų pateisinimų teisėtumo problema. Valdžia visada suranda pateisinimus žodžio laisvės suvaržymams. Dažniausiai valdžios atstovai teigia, kad daro tai vadovaudamiesi kilniais valstybiniais interesais, socialinio stabilumo ir saugumo sumetimais. Bet tuo pačiu valdžia dažnai tuos pateisinimus panaudoja kaip priedangą kovoje prieš kitaip mąstančius žmones, prieš politinės opozicijos atstovus. Kaip yra pasakęs anglų filosofas Džonas Stiuartas Milis, jeigu mintis yra draudžiama, tai nereiškia, kad ji yra klaidinga. Gali būti, kad ji ir yra tiesa.
Iš esmės yra pagrindo manyti, kad ribojant žodžio laisvę tiesiog bandoma užčiaupti burną laisvamaniams ir kitaminčiams. Būtent tokia pozicija bei motyvacija ir prieštarauja iš esmės giluminiams liaudies ir tautos interesams, nes ji panaikina erdvę alternatyvai. O be alternatyvos nėra ir vystymosi bei pažangos. Visuomenė stagnuoja ir degraduoja. Taigi, draudžiant kitokią nuomonę, daroma žala istorinei perspektyvai.
Kaip suvokti tą subtilų skirtumą tarp „pateisinamo apribojimo“ ir „nepateisinamo suvaržymo“? Galimas tik vienas tokio suvokimo būdas: bet kurie žodžio laisvės apribojimai gali būti pateisinami ar pasmerkiami tik patalpinus pačią žodžio laisvės problematiką į bendresnį žmogaus laisvės kontekstą. Reikia suvokti, kad žodžio laisvė – nors ir svarbi, tačiau yra tik dalis daug fundamentalesnio reiškinio – žmogaus laisvės.
Jeigu žodžio laisvė atskiriama nuo šio bendro reiškinio ir suabsoliutinama – tai ji tampa realios žmogaus nelaisvės priedanga. Tokiu atveju pasireiškia „juokdario ir karaliaus“ paradoksas. Viduramžiais, jei suabsoliutintume žodžio laisvę, pačiu laisviausiu žmogumi reikėtų laikyti karaliaus juokdarį. Tačiau, vertinant situaciją iš realios žmogaus laisvės pozicijos, tenka pripažinti, kad jis buvo pats nelaisviausias žmogus visoje viduramžių tikrovėje.
Nepaisant viso šito, Vakarų filosofinė tradicija per amžius traktavo žodžio laisvę kaip bazinį žmogaus laisvės pamatą. Ši tradicija prasideda dar nuo biblijinio–krikščioniško postulato: „Pradžioje buvo žodis“. Teoriškai ši pozicija buvo pagrįsta švietėjiškoje filosofijoje ir Hėgelio absoliutaus idealizmo sistemoje.
Švietėjiška filosofija su jos proto ir racionalumo kultu reikalavo protingų nuomonių įvairovės, o Hėgelio absoliuti idėja – „racionalios tikrovės“, kuri gali pavirsti „tikrovišku racionalumu“ tik pasitelkus laisvą žmogaus proto žaismą, kaip įvairiapusės žmogiškosios būties atspindį. Idėja ir jos laisvas apsireiškimas įvairiomis formomis tampa pirminiu dalyku, o visas materialusis pasaulis, įskaitant ir patį žmogų kaip jo dalį – antriniu. Žodžio laisvė buvo pradėta traktuoti kaip visuminė žmogaus laisvė.
Tokia nuostata tapo dominuojanti ir totalinį pobūdį įgavo postmodernistinėje epochoje, kai pati
objektyvios tiesos sąvoka išnyko ir jos paieška buvo pripažinta teorine fikcija. Maiklas Hardtas ir Antonio Negri savo veikale „Imperija“ pažymi: “Valstybinio teroro ir melo sąlygomis tiesos, kaip aukščiausios vertybės, gynimas gali tapti būtina ir veiksminga pasipriešinimo forma“ (Хардт М., Негри А. Империя. М. 2004).
Postmodernistiniame pasaulyje kartu su tiesos nykimu pradėjo nykti bei siaurėti ir pati laisvo žodžio erdvė. WikiLeaks ir Snoudeno paskelbta informacija galutinai parodė asmeninės laisvės iliuzoriškumą dabartinėmis sąlygomis, kai giluminiai socialiniai ir kitokie prieštaravimai jau pačioje užuomazgoje slopina bet kokią, kartu ir žodžio laisvę. Pradėjo reikštis tendencija, kurią atskleidė prancūzų postmodernistas Žanas Bodrijaras: „Fašistiniams ir autoritariniams režimams dar ateis geri laikai…“ (Ж. Бодрийяр. Симулякры и симуляция. М. 1981).
Žodžio laisvė tampa figos lapeliu, pridengiančiu realią žmogaus nelaisvę. Išeitys iš tokios situacijos kaip visada galimos dvi: arba valdžia turi atsiriboti nuo nepagrįstų žodžio laisvės apribojimų ir taip leisti reikštis alternatyviai nuomonei arba kurti iliuzinę alternatyvą transformuojant laisvą žodį į demagogišką tuščiažodžiavimą, kai kurioje nors telelaidoje susodinami neva įvairių partijų politikai bei įvairių krypčių politologai ir jie „laisvai“ diskutuoja įvairiomis temomis griežtai laikydamiesi „generalinės linijos“.
Dar viena „laisvojo“ pasaulio tendencija – žodžiai vis daugiau vartojami ne tam, kad išreikšti savo laisvą nuomonę, o tam, kad išreikšti ją politkorektiškai. Svarbiausia tampa forma, o ne turinys, informacija – o ne tiesa. Tokia situacija tiesiog iškraipo realios nuomonės ir minties esmę, o kartais suteikia šiai esmei visiškai priešingą turinį.
Panašaus pobūdžio politinis kalbėjimas pasidarė dominuojančiu reiškiniu. Kaip teigia jau minėtas Bodrijaras: „Mes gyvename pasaulyje, kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės“. Bet vėlgi, kartu su tiesa išnyksta ir žodžio laisvė. Nes kam dar reikalingas laisvas žodis, jei nėra tiesos ir jos nereikia ieškoti? Šia prasme išnyksta ir pats laisvas žmogus, nes tiesos paieška – tai vienas žmogaus genetinių kodų, darančių jį mąstančiu individu, o ne globalizuotu eurožmogumi.
Šiandien mes stebime žodžio laisvės mito, kaip vienos pagrindinių Vakarų civilizacijos vertybių, saulėlydį. Todėl visas draudžiamąsias iniciatyvas šioje srityje galima suvokti tik šios tendencijos kontekste. Šiame bendrame fone reikėtų suprasti ir Lietuvos valdžios, ypač prezidentinės, įstatymines iniciatyvas dar labiau apkarpyti žodžio ir informacijos laisvę.
Kitas dalykas, kad Baltijos valstybių politinis elitas šiuo klausimu, kaip visada, bando bėgti „traukinio priekyje“ ir uždegti raudoną šviesą ten, kur „civilizuotoje Europoje“ vis dar dega geltona ir žalia. Pasitvirtina Žilio Delezo įžvalga: „Kapitalizmas daugiausia šizofrenizuojasi pereferijose“. (Жиль Делез. Капитализм и шизофрения. Анти – Эдип. М. 1990).
Vienu žodžiu, kaip yra pasakęs žinomas Rusijos žurnalistas Vladimiras Pozneris (gimęs ir ilgai gyvenęs bei dirbęs Vakaruose): „Žodžio laisvė – tai koridorius. Žingsnis į bet kurią pusę – ir atsiremi į sieną“.
Šį koridorių visada suprojektuoja valdantysis elitas, o šio projekto kontūrus jam pasufleruoja transnacionalinis kapitalas. Opozicinės partijos siekia jį praplėsti, bet atėjusios į valdžią pačios pradeda propaguoti „koridorinę“ žodžio laisvės politiką.
Baltijos šalyse, kurios randasi tarpcivilizacinio lūžio zonoje, be globalinių žodžio ir informacijos laisvės apribojimų priežasčių, dar veikia ir regioniniai veiksniai. Iš daugelio priežasčių ir veiksnių pirmiausia reikėtų paminėti tokius:
– Nepriklausomybės idėja. Šios idėjos suabsoliutinimas, kuris prasidėjo Sąjūdžio laikais ir ideologiniame-psichologiniame lygmenyje tęsiasi iki šiol, dabartiniame globaliame ir visapusiškai susisaisčiusiame pasaulyje duoda atvirkštinį rezultatą. Nepriklausomybė virsta dar „kietesne“ priklausomybe, ir ne tik realioje tikrovėje, bet ir formaliose savo apraiškose, kai net toks svarbus nepriklausomybės simbolis kaip nacionaliniai pinigai išnykdami pavirsta į savo priešingybę – transnacionalinius pinigus ir tampa paskutinių nepriklausomybės likučių panaikinimo instrumentu. Tokiomis sąlygomis vienintelis būdas išsaugoti nors iliuzinę sąjūdinės nepriklausomybės viziją (priešingu atveju iškyla sakramentinis klausimas „Už ką kovojome?“) tampa laisvo žodžio, kuris gali ir šią iliuziją galutinai sugriauti, apribojimas ir draudimas.
– Etnokratiškai autokratinis vadžios pobūdis. Tokio pobūdžio politiniams režimams objektyviai yra reikalingas „priešo įvaizdis“ ir todėl visa informacinė ir propagandinė politika nukreipiama į priešų paiešką bei jų demaskavimą. Tokios pastangos savaime reikalauja informacijos ir žodžio laisvių ribojimų, nes pasinaudojus esamomis laisvėmis bei teisėmis „priešai“, dažniausiai kitataučiai, gali demaskuoti pačius demaskuotojus. Ypač kai pirminė etnokratų pozicija visuotinai propaguojamos demokratijos kontekste yra trapi ir dviprasmiška. Tokiu atveju geriausia išeitis – informacinis karas, kare kaip kare, visos priemonės tinka. Visa tai diktuoja vienpusišką žodžio laisvės orientavimą. Kai demokratija įgauna fasadinį pobūdį, tai ir žodžio laisvė tampa to fasado dalimi, fasadinio interjero papuošalu, o ne gilumine fundamento konstrukcija. Informacijos laisvė be realaus pasirinkimo veda į „nelaisvą laisvę‘ arba į „laisvą nelaisvę“. Politiškai sukonstruota laisvė ir yra reali nelaisvė. Šioje situacijoje valdžios reguliuojama žodžio laisvė tampa realios žodžio nelaisvės priedanga.
– Istorinis politinių lyderių tipas. Šiuolaikiniai Baltijos šalių politiniai lyderiai – tai arba ideologai, arba oportunistai. Vidutiniškas „pilkumos“ laipsnis būdingas ir vieniems, ir kitiems. Svarbiausia lyderio savybė – gebėjimas įkvėpti kitus žmones ir vesti juos paskui save. Dabartiniai lyderiai nieko nesugeba įkvėpti, o vesti paskui save gali tik finansinių ir administracinių resursų dėka. Žmonių įkvėpimui jie tiesiog neturi idėjų ir reikiamų žodžių. Jie kalba banaliomis, nuvalkiotomis frazėmis, kurios nieko nereiškia ir nieko „neužveda“. Jie patys pagal savo politinę prigimtį yra nelaisvi žmones, nes priversti veikti, būdami įsprausti į siaurus „euroatlantizmo“ rėmus. Iš čia kyla jų ideologija ir jų oportunizmas. Nelaisvas žmogus neturintis kokių nors ypatingų talentų visada plaukia pasroviui ir bėgioja iš vienos partijos į kitą tam, kad tik išlikti paviršiuje ir nepaskęsti. O šis „nepaskendimo menas“ reikalauja ne laisvo žodžio, o laisvo elgesio su žodžiu.
Viena svarbiausių žodžio laisvės ribojimo priežasčių dabartiniame globalizuotame pasaulyje – vartotojiškas rinkos gyvenimo būdas. Vartotojiškas požiūris į materialines ir dvasines vertybes persmelkia šiandieninio žmogaus gyvenimą visose srityse. Ekonomika, politika, kultūra, istorija, geografija, šeima, tarpasmeniniai santykiai, žmogaus kūnas ir siela, jo idėjos – viskas tapo vartojimo objektu. Tai pasireiškia ir žodžio laisvės atžvilgiu. Žodžio laisvė tampa vertybe, tik jeigu ji pasitarnauja kažkokiems vartotojiškiems tikslams. Bet jeigu žodžio laisvė trukdo vartotojiškiems poreikiams, tai šią laisvę reikia apriboti arba visai jos atsisakyti. Žodžio laisvė – toks pat vartojimo produktas kaip ir visi kiti. Jeigu jis perbrangai kainuoja, visada galima surasti prekinį pakaitalą.
Laisvės ir žodžio laisvės ribojimai šiandien būdingi visiems pasaulio regionams. Panašūs procesai vyksta ir JAV, ir ES, ir Kinijoje, ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Todėl reikia kalbėti apie gilumines, santvarkines šios tendencijos šaknis.
Žinomas ekonomistas Miltonas Frydmanas pagrindinį pavojų laisvei matė valstybinės valdžios koncentravime. Savo fundamentinėje knygoje, parašytoje dar prieš 50 metų „Kapitalizmas ir laisvė“ jis rašė: „Laisvė – tai retas ir trapus augalas. Protas mums teigia, o istorija tai patvirtina, kad pagrindinę grėsmę laisvei sukelia valdžios koncentracija. Valstybė reikalinga mūsų laisvei apginti, bet kai valstybinė valdžia susikoncentruoja politikų rankose–ji tampa grėsme mūsų laisvei“ (Milton Friedman. Capitalism and Freedom. Chicago. 2002). Tokiu būdu, šios knygos autorius teigia, kad pagrindinę grėsmę laisvei sudaro valstybinis rinkos santykių reguliavimas. Atseit, kuo daugiau rinkos, tuo daugiau laisvės, o kuo daugiau reguliavimo, tuo mažiau laisvės.
Deja, M. Frydmanas akivaizdžiai neįvertino 2 veiksnių: pirma, laisvosios rinkos dvasinės-psichologinės galios prekinio-piniginio totalitarizmo sąlygomis ir antra – ryšio tarp ekonomikos ir politikos, valdžios ir pinigų.
Šiandien galima teigti, kad be valstybinės valdžios, didžiulę grėsmę laisvei kelia ir globalizuota privati nuosavybė bei rinkos santykiai, kurių atviru apologetu buvo pats M. Frydmanas.
Politikui, kaip žinia, pati brangiausia prekė – tai valdžia. Jei laisvė ir ypač žodžio laisvė kelia pavojų valdžios, kaip politikų „privačios nuosavybės“, vartojimui, tai šią žodžio laisvę jos išpažinėjams ir brangintojams politikas pasirengęs iškeisti į kai kurias privilegijas – žemės ruožus, užsienio komandiruotes biudžeto sąskaita, šiltas vietas valstybinėse struktūrose ar akcinėse bendrovėse ir t.t.
Kita vertus, pinigai yra stipresnis reiškinys nei valdžia. Už pinigus valdžia ir paperkama, ir nuperkama, ir tiesiog perkama. Korupcija, švogerystė, valstybinis privataus verslo sponsoriavimas, privačių ir valstybinių interesų painiojimas, pareigų valstybinėse valdžios struktūrose išankstinis apmokėjimas, sinekūros sistemos įtvirtinimas valstybinėje tarnyboje – visa tai dabartinio kapitalizmo kasdienybė.
Kaip sakoma, jeigu tylėjimas – tai auksas, tuomet žodžio laisvė – tai biznis. Rinkos visuomenėje, kur viskas perkama ir parduodama, taip pat perkama bei parduodama ir pati žodžio laisvė.
Totalitarizmas kyla iš kapitalizmo gelmių. Šiuolaikinė korporacija, kurioje dirba dešimtys tūkstančių žmonių valdoma pagal supertechnologizuotos kareivinės principus. Joje viskas iki smulkmenų planuojama, samdomi darbuotojai griežtai kontroliuojami, jie neturi elementarių teisių, įskaitant ir kritiško laisvo žodžio teisę. Būtent taip sutvarkytas valdymas, o ne liberalioji demokratija užtikrina maksimalų kapitalo pelningumą. Ypač krizės situacijoje. O dabartinis globalinis kapitalizmas ir yra permanentinė krizė.
Žinoma, yra ir kiti veiksniai, kurie lemia žodžio laisvės apribojimus „laisvame“ Vakarų pasaulyje bei Baltijos kraštuose. Bet svarbiausia yra tai, jog ši aukščiau pažymėta „laisvo nulaisvėjimo“ tendencija išplaukia iš globalinio Vakarų civilizacijos kapitalizavimo. Hėgelis savo laiku teigė, kad „istorinė pažanga – tai laisvės išplėtojimas“. Deja, pasiremiant hėgeliška dialektika, šiandien tenka konstatuoti: įvyko priešingybių metamorfozė bei inversija ir dabar „globalaus kapitalizmo istorijos pažanga – tai laisvės susiaurėjimas“.
Kitas vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė yra pasakęs: „Kuo daugiau laisvės, tuo mažiau kultūros“. Iš šių dienų praktikos gerai matome: daugiau laisvos rinkos – mažiau prasmingos ir turiningos kultūros. Pastaroji – tai pirmiausia laisvas žodis. O tai reiškia, „mažiau kultūros“ – mažiau žodžio laisvės ir laisvės apskritai.
Taigi, susiformavo eilinis istorijos paradoksas: demokratinis „laisvasis“ pasaulis tampa totalinės nelaisvės zona.
