Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas Gintautas Mažeikis
Istorijos audros Lietuvą puola netikėtai. O iki tol, kol netampame didžiųjų galių tranzito žeme, gyvename provincijos intrigų ir partijų menkumo gyvenimą. Šiandien, ir vėl, svarbiausias klausimas: ar Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP) yra kairioji ir turi jos orientaciją atitinkančią programą bei vertybes, ar yra minkoma Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, naudojantis socialdemokratų godumu valdžiai? Ar socialdemokratai išliks? Ar kairumas gali būti tapatinamas su socialdemokratija? Optimistiški ir tik į viltį apeliuojantys Gintauto Palucko pareiškimai galėtų įkvėpti.
Tačiau susijusi diskusija yra ne tik senųjų socialdemokratų (Aloyzo Sakalo, Vytenio Andriukaičio) abejojimai ir net kaltinimai, kad yra tęsiama LDDP politika ir nėra plėtojamos socialdemokratinės vertybės. Daugelio analitikų straipsniai taip pat liudija, kad susidūrėme su vertybine, o ne tik organizacine kairumo krize. Šį klausimą verčia diskutuoti ir LSDP vadovo A. Butkevičiaus politinis traukimasis iš pirmininko posto – jį galimai pakeis europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.
Dar viena su LSDP susijusi vieša tema yra vieno ar kito menkesnio nomenklatūrinio rango partinio veikėjo baikšti pastanga sukilti ar kaip nors gelbėti partiją, ištiktą kairumo agonijos, t.y. silpimo ir merdėjimo. Norint suprasti šią diskusiją, reikia prisiminti ir komentuoti viešąją LSDP genealogiją. Ją verta aiškinti tada, kai bandome išryškinti, suvokti pasaulėjautos ir mąstymo tradicijas, jų išliekamumą, nežiūrint išorinių pokyčių. Genealogijos nėra visraktis, kuris atrakina visas širdis ir protus. Šis metodas meluoja, kai kalbame apie esmingus sukrėtimus ir tikras metamorfozes. Tačiau ar nuolatos užuominomis kalbėjusi, ketmaniška,komunistų partijos nomenklatūra patyrė politinę metamorfozę?
Ketmano vardą Czesławas Miłoszas vartojo norėdamas apibūdinti daugiasluoksnę komunistinę sąmonę. Jos gelmėse tariamai paslėpta tikratikystė laisvų ir lygių bendruomenių santvarka (komunizmu). O virš šios menamos gelmės kybo keli manipuliaciniai, tačiau realūs, instrumentiniai sąmonės sluoksniai: viešos partinės laikysenos, nomenklatūrinių elgesio modelių ir asmeninių interesų. Ketmaniško proto iliuziją apie turimą gelmę mums gali padėti demaskuoti J. Habermaso kumunikacinio veiksmo ir proto idėja, kuri sako, kad realusis protas vystosi, skleidžiasi būtent viešų komunikacinių sprendimų metu, ir jokio kito paslėpto, giliaminčio, „tikrojo“ proto nėra arba jis yra labai menkas, naivus ir susijęs su pasąmonės geismais ir fobijomis Vis dėlto proto susiskaidymas į instrumentines viešąsias, nomenklatūrines ir menamą tikratikio gelmes, padeda ketmanui išvengti atsakomybės jausmo. Pokomunistinis ketmanas arba suskilusio proto nešiotojas ir tikratikystės iliuzijos saugotojas sau visados yra teisus: jis mano, kad giliai širdyje yra darbininkų gynėjas, emancipuotas, gal net K. Marxo sekėjas, engiamųjų vaduotojas.
Geneologija sako, jog pirma buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partija (TSKP), kuri nuosekliai vystė valstybinio kapitalizmo idėją, globos principus, rėmėsi partine nomenklatūra, nuolatos puoselėjo daugialypį mąstymą, sąlygotą leninizmo idealų, viešo planinio ūkio, nomenklatūrinio intereso, gamybinės praktikos ir savojo intereso konfliktų. Turint omenyje dar ir pastovią frakcijų, nukrypimų nuo generalinio kurso baimę ir tai, kad be šių nukrypimų nebuvo galima išgyventi nei dienos, susiformavo melaginga daugialypumų sąmonė. Ji yra melaginga, nes remiasi tikratikystės (terminas plačiai vartotas Leonido Donskio) iliuzija, esą po visu tuo interesų susiskaidymu yra jų švelni, naivi, graži ir nekalta savimonė. Nomenklatūriniai komunistai manė, kad jie giliai savyje nešioja proletariato revoliucijos dvasią, o visur kitur išdavikų pasaulyje gali apgaudinėti, išsisukinėti, skųsti, tirti ir teisti. Cz. Miłoszas „Pavergtajame prote“ parodo, kad ketmano protas yra įmantrus, sudėtingas, daugiaplanis, bet visai kita prasme, nei tai aptaria psichoanalizė. Jis pastebi, kad nomenklatūriniai ketmanai žaidžia „sudėtingas filosofinių šachmatų partijas“. Ir štai šis partinis intrigų meistras vieną dieną nusprendžia nusimesti tą savo menkutį, vos gyvą komunistinį tikėjimą, kuris slėpėsi menamose gelmėse, arba kurio iš viso nebuvo.
1989 m. nuo TSKP atsiskiria Lietuvos Komunistų partija (LKP). Kaip nomenklatūrai tai buvo labai drąsus, ryžtingas žingsnis, kuris kitu, ne Perestroikos metu, būtų grėsęs tremtimis ir sušaudymais. Kita vertus, šachmatininkų protas aiškiai rodė, kur galia ir kur link krypsta Sovietų Sąjungos reikalai. Neįtikėtinas politinis jautrumas! Šios politinės intuicijos iš Algirdo Brazausko galėjo pasimokyti daugelis. Vėliau, 1990 m. gruodžio mėnesį, tas pats jautrumas politinėms galioms paskatina LKP pasivadinti Lietuvos Demokratine Darbo partija (LDDP). Vėl puikus ir laiku padarytas partinės reorganizacijos veiksmas, rodantis išmanų valdžios saugos gebėjimą ir politinių srovių jutimą. Tačiau ar be šio galios srautų ir nomenklatūrinės konjunktūros išmanymo dar buvo kokia kita – vertybių, idealų – gelmė? Tuo buvo tikimasi realibiliuoti partiją – lyg pabučiavus miegančią merginą, prabus nekalta princesė.
Kitas persivadinimas, įvykęs 2001 m., jungiantis su Lietuvos Socialdemokratų partija, nustebino visus: paimti gerokai mažesnės partijos pavadinimą ir taip falsifikuoti jos idėją! Iš tiesų tai buvo ne jungtuvės, o tyli, geresnio vardo, greičiau augančio simbolinio kapitalo okupacija, per daug nesigilinant į politines vertybes ir veiksmus. Nuo to neužgimė nei darbuotojus ginanti retorika, nei bendradarbiavimas ir pagalba atsinaujinančioms profesinėms sąjungoms, nei naujų savivaldos (tarybų) principų formulavimas, nei pagalba nevyriausybinės organizacijoms, nei plačios emancipacinės programos. Retorika, kuria LSDP grindė savo programą 2016 m. rinkimų į Seimą metu, buvo vainikuota tuometinio premjero A. Butkevičiaus pasisakymais apie orientaciją į rinką, rinkos gėrį ir apie pastangas skatinti socialinę rūpybą ir įsidarbinamumą. Beveik nieko bendra su socialdemokratija.
Kas yra kairumas ir ar jo yra dabartinėje socialdemokratų partijoje? Sociologas Vytautas Kavolis teigė, jog kairė yra pasitikėjimas reformomis, individo protu ir jo gebėjimu solidarizuotis, emancipuotis. Reformų ir emancipacijos išaukštinimas aprėpia viską, įskaitant Bažnyčią, tautą ir lytį. V. Kavolio kairysis mąstymas rėmėsi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idėjomis, kur Nacionaliniame Konvente, kairėje, sėdėjo aktyvūs reformatoriai jakobinai. Ši kairumo idėja paveikė ir kairiojo liberalizmo raidą, ir vėlesnį socializmą, anarchizmą bei jų sintezę – kairįjį libertarizmą (libertarinį socializmą).
Šiandien Vakaruose kairysis libertarizmas (nuo Oscaro Wilde‘o iki Naomo Chomsky‘io) ir yra emancipacinis, individualistinis. Jis pabrėžia autonomizmo ir tinkliškumo reikšmę, kritikuoja autoritarines sistemas, o savo veiklas grindžia aštrių diskusijų ir komunikacijos principais. V. Kavolis dešiniaisiais laikė tradicijos ir galios vienybės šalininkus, senosios tautos dvasios ir Bažnyčios gynėjus. Jam oponavusio politologo Aleksandro Štromo nuomonė apie kairiuosius sutapo su disidentiška kritika, adresuojama komunizmo lageriui ir jo pasaulinei įtakai. Jis teigė, kad kairumas – tai negebėjimas suvokti pažangos be valstybės kontrolės ir kišimosi. Visą pasaulinę socializmo „stovyklą“, gyvavusią iki 1990–1991 m., A. Štromišas yra linkęs apibūdinti kaip politinį kairumo faktą, o Didžiąją Britaniją, JAV ir jų pilietinę organizaciją sieti su dešinumu. Būtent valstybinis kairumas turėjo tendenciją sirgti nomenklatūrinėmis, biurokratinės klasės ir, atitinkamai, ketmaniškomis ligomis ir daugiasluoksne, gudraujančia politika. Tuo tarpu dešinę A. Štromas siejo su pilietinės visuomenės išaukštinimu, kai įstatymais grįstas pilietinis sprendimas yra svarbesnis nei valstybė. Toks neokantiškas dešinės apibūdinimas skatino jį disidentus ir analitiškai mąstančius liberalus aiškinti kaip dešinįjį pasirinkimą. L. Donskis atsižvelgė į Šromo ir Miłoszo kritiką, adresuotą valstybinio komunizmo puoselėtojams, tačiau „gerojo“ kairumo idealu jis laikė Kavolio idėjas apie reformizmą, emancipaciją ir individualizmą. Tačiau ar Lietuvoje pasireiškė, įsigalėjo darbininkų interesus, profesines sąjungas atstovaujantis reformistinis, emancipacinis kairumas be jokio daugiamačio ir gudraujančio mąstymo, kur ginami partijos draugų interesai?
Donskis, Kavolis, Štromas nesvarstė kairiojo kelio, kurį plačiai aptarė Hannah Arendt ir siejo su laisvų tarybų (darbuotojų savivaldos) spontaniškumu ir kūrybingumu, savimoka ir solidarumo tinklų kūrimu. Šio kelio galimybę simbolizavo 1905–1907 m. revoliucijos Rusijos imperijoje kelti įvairialypės savivaldos reikalavimai, 1919 m. Spartakiečių sąjūdis ir revoliucija Berlyne, 1921 m. Kronštato sukilimas prieš bolševikų savivalę, 1956 m. Vengrijos sukilimas ir naujų kairiųjų tarybų idėja, 1968 m. Paryžiaus kairysis, antiautoritarinis studentų sukilimas, 1980 m. Lenkijos Solidarumo veikla bei kai kurie profesinių sąjungų iškovoti pasiekimai Norvegijoje, Švedijoje ir kita. Visi šie kairieji sukilimai, streikai ir derybos buvo nukreipti ne tik prieš tradicijos, galios ir elitizmo dešiniąją hegemoniją, bet ir (svarbu!) prieš slaptąjį valdančiųjų autoritarizmą bei tariamą kairumą, siejamą su valstybės dominavimo, valstybinio kapitalizmo, nomenklatūrinės klasės kūrimu. Mokytojų profesinių sąjungų ir studentų protestai prieš naująjį Darbo kodeksą, kitos diskusijos ir galimai korupciniai skandalai parodė, kad kairieji turi nugalėti LSDP, kad būtų kairieji. Jau esu rašęs, kad šiandieninė LSDP koalicija su LVŽS yra giliai ydinga ir remiasi dar prieškariniu laikotarpiu susiformavusia iliuzija, kad valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams yra pakeliui. Tuomet, iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, ši jungtis gal ir buvo tikslinga, nes pilietinė visuomenė miestuose dar buvo silpna, o valstybė – gerokai mažesnė nei dabartinė. Šiandien yra visai kitokia socialinė visuomenės struktūra ir galingesni emancipaciniai sąjūdžiai. Kairiųjų, t.y. laisvųjų nuo nomenklatūrinių-valstybinių prisirišimų, prievolė yra atstovauti ne tautinį, o tarptautinį darbininkų ir viduriniosios klasės interesą, o liaudininkai (valstiečiai) atstovauja etninės tautos idėją, suformuotą dar varpininkų ir aušrininkų laikais, ir atspindi kaimo, mažų miestelių savimonę. Tiesa, ši „postvalstietiška“ sąmonė dėl persikėlusių į didmiesčius asmenų ir nostalgijos dar yra itin stipri ir didžiuosiuose miestuose.
Šiandien LSDP yra kaip „daktariška dešra“, kur mėsos (kairumo) randama tik gerai pasistengus ir per mikroskopą. Pavyzdžiui, 2016 m. rinkimų programoje žodis „darbininkas“, profesinės sąjungos, kiti kairuoliški judėjimai nėra paminėti nei karto, o darbuotojas minimas tik socialinėje ir kultūros sferose, žadant jiems miglotą atlyginimų kėlimą, tai yra kalbant ne solidarumo, o paternalistiniais, tėvelio ir globėjo, žodžiais. Tai smarkiai skiriasi nuo vieno iš pamatinių programos principų „solidarumo“! LSDP programoje kalbama ne apie solidarumą su darbininkais, o su „visuomene“ būtąja prasme, pasakojant stebuklus: „Būdami solidarūs su visuomene, mažinome valdymo aparatą, efektyvinome jo veiklą“. Šie pareiškimai primena nomenklatūrinių suvažiavimų ataskaitas. Programoje kairumas suvokiamas kaip laisva valstybė (tai pasakyta jau LR Konstitucijoje, tad kam kartoti?), socialinė globa (nomenklatūriniai „globos“ retorikos likučiai?) ir kvalifikacijos kėlimo galimybės, integruojant jaunus žmones į rinką (kuo geriausiais liberalų šūkis).
Galbūt, kai bus įveikta LSDP esama būklė, kairumas Lietuvoje dar išsiskleis.
