Lijana Lekavičienė
Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė
Pas mus kitaip neina – būtinai kažką turime pulti, žeminti, trypti… nulinčiuoti tuos, kurie išties kalba širdimi. Visažinių teisėjų tiek – nors vežimu vežk… Man jie dažnai atrodo lyg maitvanagiai ar šakalai, puolantys prie dvėselienos.
„Vaikai dainuoja angliškai, televizijoje dainuoja angliškai, gamtą niokoja, miškus pjauna, veža į užsienį. Ištikrųju man net filosofiniai klausimai ateina – ką ginti jeigu nebėr – tradicijos miršta, kalba miršta, tarmės išvis labai smarkiai miršta. <…> Turiu omenyje, kad net tik teritoriją reikia ginti, o reikia ginti visą praeitį, mūsų istoriją ir tradicijas“, – kalbėjo atlikėjas Adrijus. Taip kalbėjo tik 21–erių žmogus, kurį dabar taršo, nes jis pasidalijo filosofinėmis savo mintimis.
Gal geriau nepulti šio jauno vaikino, o tiesiog įsiklausyti į jo mintis ir susimąstyti? Gal reiktų nurimti ir ramiai pagalvoti – nuo ko pirmiausia reikia ginti mūsų šalį, kurioje nyksta tautinės vertybės ir ar tikrai toks baisus priešas – jaunas žmogus, nuoširdžiai atsakęs į užduotą klausimą? Jei jau tokio amžiaus mato, kad pačioje Lietuvoje vyksta nutautėjimas, ką tai reiškia?
Mintis, kad gynyba nėra vien krašto sienų gynimas, o ir kalbos, tarmės, istorijos bei tradicijų išsaugojimas, iškelia svarbią diskusiją. Pasakydamas, kad „ginti reikia ne tik teritoriją, bet ir visą praeitį, mūsų istoriją, tradicijas”, jis iš esmės ragina mus permąstyti tradicinį požiūrį į nacionalinę gynybą.
Manau, jis norėjo pasakyti, kad šiandien karinę tarnybą dažnai pristato kaip vienintelį gynybos būdą, o kultūros, kalbos bei tapatybės išsaugojimą – kaip kažką ne taip reikšmingo.
Mano istorijos mokytojas a.a. Eligijus visada kartojo, kad negalima pamiršti, jog pirmiausia kalba, papročiai, kultūra, vėliava, himnas yra pagrindiniai tapatybės ir vienybės elementai, kad tai yra istorijos, tradicijų ir vertybių išraiška, padedanti išlaikyti bendrą tautinį sąmoningumą.
Šiandien tautinės vertybės neretai laikomos atgyvenomis nors išties kalba, himnas, papročiai, vėliava tai elementai, kurie kartu sudaro valstybės ir tautos pagrindą – be jų silpnėja tautinė savimonė, išblėsta istorinė atmintis ir pavojus kyla pačiam tautos egzistavimui. Tad, didieji kritikai, o gal reikia nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti plačiau, pažiūrėti, kaip atrodo tas platesnis paveikslas. Gal tai padarę nebebijosite pripažinti, kad jauno žmogaus lūpose nuskambėjo daug tiesos, o nuolatinis bandymas numušti į žemę visus, kurie siūlo galbūt šiek tiek kitokį požiūrį, nėra teisingas kelias.
Taigi, jauno žmogaus nuomonė provokuoja: ar mūsų gynyba turi būti vien tik karinė, ar ji turi apimti ir kultūrinių vertybių saugojimą? Lengva išsityčioti šiandien iš bet ko, kuris galvoja giliau, kitaip… Išjuokti atlikėjo mintis yra tarsi išjuokti pačią idėją – išsaugoti kalbą, tarmę, tradicijas…
Lengviausia išsišaipyti, bet gal jau laikas susimąstytų – gynyba neapsiriboja tik fizinėmis sienomis, o prasideda nuo to, kaip mes puoselėjame savo kalbą, tarmę, tradicijas ir kultūrą, kaip mes jaučiamės savo šalyje.
Istorija rodo – tik per kultūros ir tapatybės išsaugojimą galima kurti tikrą tautos gynybą, kuri prasideda nuo pačių šaknų. Mokykimės iš savo praeities. Nejau jau pamiršome, ką liudija istorija? Priminsiu – liudija tai, kad lietuvybės išsaugojimas buvo nuolatinė kova prieš nutautinimą ir priespaudą. Prisiminkime, kaip Carinės Rusijos okupacijos metu buvo draudžiama lietuviška spauda, bet knygnešiai rizikavo savo gyvybėmis, kad lietuviškas žodis išliktų.
Nusikelkime į tarpukarį – Lietuva atkūrė savo valstybingumą, stiprindama kalbą, kultūrą ir savimonę. Sovietų okupacijos metais lietuvybė buvo slopinama, bet disidentai, pogrindinės organizacijos ir kultūriniai veikėjai neleido jai sunykti. Net tremtyje lietuviai saugojo savo kalbą ir tradicijas. O ką darome mes? Net dainuoti lietuviškai nebemadinga.
Nors akivaizdu, kad šiandien vertybių krizė – materializmas ir trumpalaikė nauda dažnai nustelbia ilgalaikes tautines ir moralines vertybes, o visuomenėje stiprėja susvetimėjimas ir susiskaldymas, labai tikiuosi, kad susivoksime ir susitelksime pirmiausia į savo kalbos, tradicijų, kultūros ir bendruomeniškumo stiprinimą. Jei to nepadarysime, ilgainiui galime susidurti su dar didesniais iššūkiais. Ko link einame, viską pasakė jauno žmogaus lūpos…O jos pasakė daug.
