Lijana Kairienė,
Visos pertvarkų, reorganizacijų ir restruktūrizacijų spragos yra sisteminės. Klaidos atsiranda dėl siauro požiūrio, neįvertinant pasekmių priežasčių ir galimų grandininių reakcijų. Jeigu būsimas pedagogas gauna diplomą tik todėl, kad mokėjo už kiekvieną semestrą pinigus, bet beveik nesimokė ir neturi specialių pedagoginių ir dalykinių žinių, negeba jų taikyti praktikoje, t. y. kasdieniame darbe su mokiniais, tai ir jo mokiniai (su retom išimtim) neturės kokybiško išsilavinimo. Įstoję į valstybės nefinansuojamas vietas, šiaip taip baigs kažkokią kolegiją ar net universitetą ir visa armija tokių jaunųjų „specialistų“ plūstelės į darbo rinką. Apie kokią konkurenciją galime kalbėti? Jau dabar darbdaviai nesuranda sau darbuotojų, o bedarbių nemažėja. Dėl to ir nebeturime vadinamojo viduriniojo sluoksnio.
Labai svarbu, kad kokybiškas ugdymas nuo pat mažens būtų užtikrintas visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, sveikatos būklės, įgimtų gebėjimų ir pan. Darbas su vaikais turėtų būti individualus, ypač su tais, kurie turi specialiųjų poreikių.
Reikia imti geriausius pavyzdžius iš pasaulinės praktikos ir taikyti juos nedejuojant, kad nesame tokie turtingi, kad prie kiekvieno vaiko pristatytume po vieną auklę. Bet kokios šalies vyriausybė galėtų taip pasakyti, tačiau reikalas labai paprastas – svarbu modeliuoti ateitį ir išsikelti teisingus prioritetus. Investicijos į vaikus – tai svarbiausios investicijos į ateitį ir į savo ekonomiką. Nuo to, kaip protingai mes dabar investuosime į kokybišką ugdymą, priklausys visos valstybės gerovė. O jeigu mes narciziškai mėgausimės momentine nauda, tai niekada negalėsime užtikrinti ne tik oraus, bet ir pakenčiamo gyvenimo.
Viename iš savo straipsnių uždaviau retorinį klausimą: ar legendinis JAV plaukikas Michael’as Phelps’as galėtų pasiekti tokių aukštumų, jeigu būtų gimęs ir gyvenęs Lietuvoje? Ar Lietuvoje tai labiau požiūrio, ar teisinio reguliavimo ir socialinės rūpybos problemos?
Manau, kad pas mus tai – sisteminio požiūrio stoka. Mes labai bijome ir kratomės to, kas atkeliavo iš buvusios valstybinės santvarkos. Panaikinome blaivyklas, bet kovą su alkoholizmu pralaimime, užsimojome uždaryti institucinės globos įstaigas, bet našlaičių, neįgaliųjų ir senelių bus visada (o gal ne?). Ir ne visi neįgalieji sugebės gyventi savarankiško gyvenimo namuose. Dabar belieka uždaryti kalėjimus, nes gal tokiu būdu susidorosime su nusikalstamumu? Jeigu paslėpsime galvą smėlyje ir nematysime problemų, tai visai nereiškia, kad tų problemų nebeliks.
