Vytenis Paulauskas
Vyriausybė pakėlė aliarmą – net trys ketvirtadaliai mokinių mokosi rusų kalbos. Tai reiškia, kad Lietuvos mokyklos ruošia penktąją koloną – Lietuvos priešus. Mat, jeigu mokiniai išmoks rusų kalbą, tai jie supras, ką kalba Rusijos propagandistai ir, paveikti jų demagogijos, ims mylėti Rusiją ir V. Putiną ir nekęsti Lietuvos valdžios.
Tačiau buvęs pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės kultūros ministras D. Kuolys panikos skleidėjus nuleido ant žemės. Pasak jo, net ir tie, kurie mokėsi mokykloje rusų kalbos, atėję studijuoti į universitetą visiškai nemoka rusų kalbos. Tad ir bijoti, kad juos gali kaip nors paveikti Rusijos propaganda, nėra jokio pagrindo.
O, štai, anglų kalbą visi mokiniai moka labai gerai. Jie anglų kalbos egzaminą išlaiko bene geriausiai, geriau netgi negu lietuvių kalbos.
Tad kokios tokio reiškinio priežastys? Gal rusų kalbą moko blogi mokytojai, o anglų – geri? Manau, kad priežastys yra kitos.
Tada ir dabar
Kai aš pradėjau eiti į penktą klasę, rusų kalbos visai nemokėjau. Tačiau tuo metu tėvai nupirko televizorių. Televizija Lietuvoje buvo atsiradusi tik prieš keletą metų, tad televizija tais laikais žmonių gyvenime užėmė svarbią vietą. Tiesa, pasirinkimas buvo nedidelis – viena programa iš Vilniaus lietuviškai, o kita iš Maskvos – rusiškai. Vis dėlto žiūrėdamas televizorių aš kažkaip savaime tą rusų kalbą per kokius metus išmokau ir net rašydavau rusiškai praktiškai be klaidų. Mokykla tam rusų kalbos išmokimui, manau, beveik jokios įtakos neturėjo.
Mokytis teko ir anglų kalbos tiek vidurinėje, tiek ir aukštojoje mokykloje. Tačiau, turiu prisipažinti, kad anglų kalbos ir iki šiol taip ir nesugebėjau išmokti.
Institute anglų kalbos dėstytoja buvo poeto A. Churgino sesuo V. Churginaitė. Ji buvo labai reikli ir principinga. Užduotis būdavo tarsi paprasta – prieš kiekvieną anglų kalbos paskaitą pasiruošti iš angliškos knygelės be klaidų perskaityti kelių eilučių tekstą ir taip pat be klaidų jį išversti į lietuvių kalbą. Jeigu studentas padarydavo bent vieną klaidą, ties jo pavarde dėstytojos sąsiuvinyje atsirasdavo minusas, kurį vėliau buvo būtina žūtbūt ištaisyti, paversti pliusu. Kai kuriems studentams tai buvo neįveikiama užduotis, ir jie buvo priversti palikti institutą vien dėl anglų kalbos neišlaikius įskaitos – minusų nepavertus pliusais. Deja, likimas buvo negailestingas ir pačiai dėstytojai, matyt, ji savo gyvenime taip pat nesugebėjo minusų pakeisti pliusais.
O juk tais laikais mums anglų kalbos visai nereikėjo, nebuvo kur jos pritaikyti. Visi specialybės vadovėliai, techninė literatūra buvo arba lietuvių, arba rusų kalba. Rusų kalba buvo galima susikalbėti visoje Sovietų Sąjungoje, o anglų kalba – niekur. Po visą Sovietų Sąjungą buvo galima laisvai važinėti, o į Vakarus – už geležinės uždangos, ten, kur žmonės kalba angliškai, nieko neišleisdavo. Todėl ir tie anglų kalbos mokėjimo likučiai po mokyklų baigimo po truputį išgaravo.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jau rusų kalba tapo nereikalinga, o tas, kas bando važiuoti į Rytus, į Rusiją, jau savaime tampa įtartinas, į kurį žiūrima kaip į potencialų Kremliaus agentą. O tautų tarpusavio bendravimo kalba tapo anglų kalba, į Vakarus kelias visiems atviras. Rusų kalbą dabar moka jau tik po truputį į aną pasaulį iškeliaujantys žmonės.
Vieną tautų bendravimo kalbą – rusų, pakeitė kita tautų bendravimo kalba – anglų. Jeigu sovietiniais laikais buvo mokyklos, kuriose buvo mokoma vien tik rusų kalba, tai dabar Lietuvos politinio ir kultūrinio elito atstovai laiko prestižu savo vaikus leisti į mokyklas, kuriose mokoma vien tik anglų kalba.
Jeigu palyginsime šias tris kalbas – lietuvių, rusų ir anglų, tai turėsime pripažinti, kad daug artimesnės viena kitai yra lietuvių ir rusų kalbos. Nors šių kalbų abėcėlės yra visai skirtingos, tačiau sakinių struktūra, stilistika yra labai panaši. O, štai, anglų kalboje, nors abėcėlė tokia pati, kaip ir lietuvių, bet žodžių tvarka sakinyje yra visai kitokia, griežtai nustatyta. Jeigu lietuvių ir rusų kalboje skaitome tai, kas parašyta, tai angių kalboje kiekvieną žodį reikia mokytis tarti, nes parašytos raidės dažnai neatitinka tariamų garsų.
Dažnai elito atsovai sako, kad jie nesugeba apibūdinti kokio nors daikto, reiškinio, nes neva jų angliško pavadinimo atitikmens lietuvių kalboje nėra. Vis dėlto, mano nuomone, anglų kalba yra daug skurdesnė negu lietuvių, nes lietuvių kalboje tam pačiam reiškiniui, daiktui yra daug sinonimų, kurių dažnai žmonės net ir nežino.
Rusų kalbos dalis, kuri suklestėjo
Sovietiniais laikais mokytojai džiaugdavosi, jeigu koks nors mokinys savo rašinius rašydavo vaizdinga kalba. Tokie rašiniai buvo viešai skaitomi, premijuojami. Mat buvo galvojama, kad, suradus tokį perliuką ir jį paskatinus, gal iš jo ateityje išaugs poetas ar rašytojas. Dabar nepriklausomos Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija elgiasi priešingai, siūlo tokiems „išsišokėliams“ mažinti pažymius.
Vis dėlto yra viena rusų kalbos dalis, kuri nepriklausomos Lietuvos laikais ne tik nesunyko, bet, sakyčiau, netgi suklestėjo. Tai – rusiški keiksmažodžiai. Rusiškas keiksmažodis tapo net didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu.
Rusiški keiksmažodžiai, manau, išpopuliarėjo sovietmečiu. Tuomet lietuviai dažniausiai vartodavo tradicinius rusiškus keiksmažodžius, tačiau tų, kurie buvo ilgiau pagyvenę Rusijoje, keiksmažodžių rinkinys buvo ypač turtingas.
Sovietmečiu man teko dirbti metalo apdirbimo įmonėje. Ten dauguma dirbančiųjų buvo vyrai, moterų daugiau buvo tik administracijoje. Kai vyrai kalbėdavosi tarpusavyje, jų pokalbiai neapsieidavo be daugybės keiksmažodžių. Tačiau jeigu tarp vyrų būdavo bent viena moteris, nei vieno keiksmažodžio vyrai neištardavo.
Sovietmečiu žmonės buvo pripratę prie cenzūros ir savicenzūros, todėl žinojo, kur ir ką galima kalbėti, kaip elgtis. Tais laikais jokių keiksmažodžių negalėjo būti viešojoje erdvėje, teatrų spektakliuose, kino filmuose.
Lietuvai išsivadavus iš sovietmečio gniaužtų, laisvę įgijo žmonės, išsilaisvino ir rusiški keiksmažodžiai. Dabar jie yra lygiateisiai tiek kinofilmų, tiek ir teatro spektaklių dalyviai.
Kadaise, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, išgirdau kaimynų kieme garsiai skambantį muzikinį įrašą. Melodija buvo labai pažįstama, baisas irgi pažįstamas, labai panašus į žinomo visuomenės veikėjo A. Ramanausko – Greitai. O dainos tekstas labai originalus, susidedantis vien iš rusiškų keiksmažodžių, įdomu dabar būtų vėl pasiklausyti šių meno kūrinių.
Keiksmažodžiai atlieka kelias funkcijas. Jie kalbai suteikia agresijos prieskonį. Todėl keiksmažodžius dažniau vartoja vyrai, nes būtent jie dažniausiai būna agresijos šaltiniu tiek dėl savo fizinių galimybių tiek ir dėl tradicinio vyro – kario įvaizdžio.
Sklandžiai kalbėti sugeba ne kiekvienas. Jeigu žmogui kalbant nutrūksta mintis, atsiranda pauzė, kurią reikia kuo nors užpildyti, kol bus sugalvota, ką sakyti toliau. Ta pauzė užpildoma įvairiais papildomais parazitiniais žodeliais. Kartais kokį dešimt kartų pakartojamas žodis „ir“. Senieji inteligentai vartodavo žodžius „ške“ (sutrumpintas „reiškia“), „vans“ („vadinasi“), „tskant“ („taip sakant“). Šiuos žodžius mėgo vartoti Lietuvos prezidentas V. Adamkus, kuris nepasižymėjo dideliais oratoriniais gebėjimais.
Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo du žodeliai „ar ne?“, kurie staiga išdygsta kur nors viduryje sakinio. Anksčiau niekas jų nevartodavo. Kažin, iš kur atėjo ši mada? Beje, pastebėjau, kad ir rusai taip pat vartoja žodį „da?“, kurį į lietuvių kalbą galima versti „ar ne?”
O štai prastuomenė elgiasi paprastai – ji pauzes savo kalboje užpildo daugiau ar mažiau riebiais rusiškais keiksmažodžiais.
Tikslas – Žečpospolita?
Ministrė pirmininkė I. Šimonytė pasiūlė mokyklose mokinius vietoje rusų kalbos mokyti lenkų kalbos. Tai dar kartą patvirtina prognozę, kad Lietuvos valdžia nuosekliai eina link savo svajonės – naujosios Žečpospolitos sukūrimo, o ateityje plėstis iki buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuo jūrų iki jūrų.
Jeigu būtų norima, kad žmonės galėtų susikalbėti visame pasaulyje, tai daug racionaliau būtų mokytis prancūzų, ispanų ar portugalų kalbos, o lenkiškai bus galima bendrauti tik Lenkijos (būsimos Žečpospolitos) ribose.
Iki karo Ukrainoje ukrainiečiai Lietuvoje buvo naudojami kaip pigi darbo jėga, kurios dėka Lietuvos darbdaviai dempinguodavo darbo jėgos kainas varydami lietuvius iš Lietuvos. O, įvedus lenkų kalbos pamokas vietoje rusų, bus galima Lietuvos mokytojus pakeisti Lenkijos mokytojais, kurie mokys lenkų kalbos. Lenkija vykdo tokią pačią švietimo politiką, kaip ir Lietuva – optimizuoja mokyklų tinklą ir atleidinėja mokytojus. Taigi, tie Lenkijoje atleisti mokytojai galės važiuoti į Lietuvą ir čia mokyti lietuvių vaikus lenkų kalbos.
Tiesa, lenkams netiks maži lietuviški mokytojų atlyginimai. Tačiau, manau, Lietuvos valdžia tą problemą nesunkiai išspręs. Juk ji visada užsienio investuotojams (šiuo atveju Lenkijos mokytojams) suteikia įvairias lengvatas, atleidžia nuo mokesčių arba net primoka iš valstybės biudžeto vien tam, kad jie ateitų į Lietuvą. Valdžia visko gaili tik savo šalies žmonėms.
Lietuvos elitas daugelį šimtmečių kalbėjo tik lenkų kalba. Neaišku, ar jis iš viso kada nors kalbėjo lietuviškai. Lietuvių kalba kalbėjo tik kaimo mužikai, prastuomenė.
Padėtis iš esmės pasikeitė tik tarpukariu, vadinamojoje smetoninėje Lietuvoje, kai lietuvių kalba buvo įteisinta valstybiniu lygiu. Gal todėl dabartinė Lietuvos valdžia taip nekenčia tuometinio Lietuvos prezidento A. Smetonos, kad Vilniuje jam net paminklo nenori statyti.
Anuomet buvo norima atsiriboti nuo Lenkijos ir tuo tikslu lietuviškoje abėcėlėje vietoje lenkiškų raidžių buvo įvestos čekiškos. Mat buvo galvojama, kad Čekija yra toliau nuo Lietuvos ir ji Lietuvai jokios grėsmės nekelia, o štai Lenkija – kelia.
O dabar Lietuvos elitas vėl nori grįžti į tuos senus laikus, kai Lietuva buvo lenkakalbė. Todėl lietuviškoje abėcėlėje vėl atsiranda lenkiškos raidės, lenkiška pavardžių rašyba, norima į lietuvišką abėcėlę įvesti ir lenkiškus diakritinius ženklus. Kaip sakė signatarė N. Oželytė, po šimto metų Lietuvos nebus. Aišku, gal buvusios Lietuvos teritorija ir egzistuos, bet joje žmonės kalbės kažkokia kita kalba, gal lenkiškai, gal angliškai, o gal dar kokia nors kita globalaus pasaulio kalba.
Bet Lietuvos nebus, nes nebus žmonių, kalbančių lietuviškai. Tuo labiau, kad visų Lietuvos valdžių pastangomis Lietuvos kaimas buvo sunaikintas, todėl nebus ir kaimiečių, kurie, kaip kadaise, išlaikytų lietuvių kalbą.
