Tomas Bakučionis,
Ginčų komisijos prie SADM narys, teisininkas
Tautosakoje nuo neatmenamų laikų yra žinoma patarlės „neišsižadėk turmos, ligos ir ubago lazdos“ ne viena variacija. Nūnai patarlę reikėtų suprasti daug platesniame socialiniame kontekste. Net ir iš pirmo žvilgsnio demokratinėje teisinėje valstybėje asmens socialinė padėtis gali pasikeisti akimirksniu ir apsisukti 180 laipsnių dėl įvairių priežasčių. Net ir sveikiausią sveikuolį gali parblokšti netikėta liga, net didžiausią vikruolį gali paguldyti į patalą patirta trauma, net teisingiausią ir padoriausią žmogų ilgus metus gali trupinti teisėsaugos mėsmalė. …kita, kiek modernesnių laikų patarlė byloja – žmogus planuoja, Dievas juokiasi.
Apie paminėtą teisėsaugos mėsmalę, bijau, kad dar teks kalbėti. Dabar tik priminsiu (nes visuomenės atmintis nėra ilga…) šešių metų senumo istoriją, kai žymus Lietuvos pedagogas ir šviesuolis, KTU gimnazijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas, dabar jau šviesios atminties Bronislovas Burgis dvejus metus buvo persekiojamas Lietuvos teisėsaugos už tai, kad principingai laikėsi susitarimų ir aukštos moralės standartų, ir ši istorija liks vienu juodžiausių ir negarbingiausių Lietuvos teisėsaugos puslapių.
Tačiau šįsyk pakalbėkime apie žmogaus iššūkius, kai dėl kažkokio likimo posūkio jį ištinka fizinė (ar/ir proto) negalia.
Bet kurios solidarios demokratinės visuomenės ir valstybės pareiga yra pasirūpinti tais, kuriuos nuskriaudė likimas. Ir visiškai nesvarbu, dėl ko žmogus įgijo negalią, nes didele dalimi atsakomybė tenka valstybei ir visuomenei (pavyzdžiui, pavojingos darbo sąlygos, nepalanki darbo aplinka, perteklinė psichologinė įtampa, stresas, patirtos fizinės ir dvasinės traumos, kai pirminės viso to priežastys yra blogi įstatymai ir ydingi valdžios sprendimai).
Dar 1991-ais buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Taigi, jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais buvo suvokiama invalidų socialinės integracijos svarba, atitinkamai įvardijant ir pagrindinį įstatymą, teisiškai reguliuojantį šios jautrios socialinės grupės teises ir valstybės pareigas šiai grupei.
Per trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų keitėsi valstybės socialinės rūpybos neįgaliaisiais, negalios nustatymo, ginčų nagrinėjimo ir teisių gynimo sistema. Keitėsi net sampratos, visuomenės leksikoje ir teisėkūroje įsitvirtino ir lietuviškas žodis „neįgalusis“, iš sovietmečio paveldėtos „invalidumo grupės“ buvo pakeistos darbingumo, neįgalumo lygiu. Buvo sukurta iš esmės veiksminga socialinių paslaugų centrų sistema savivaldybėse, teikianti įvairias paslaugas neįgaliesiems, visumoje prireikė maždaug dvidešimties metų, kad ši sistema galutinai susiformuotų ir nusistovėtų, bet…
Štai atėjo 2022-ieji ir Lietuvos valdantieji sumanė taip, kaip kadaise Rusijos bolševikai – senąjį pasaulį sugriausime ir naują pastatysime. Vyriausybėje ir Seime Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristatė penkių įstatymų pakeitimų paketą, iš kurio pagrindinis – Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas keičiamas iš esmės (keičiant net Įstatymo pavadinimą į „Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas“).
Ministerija pagal geriausias gebelsiškos ir bolševikinės propagandos technologijas paskelbė, kad dabar neįgalieji yra diskriminuojami esą dėl sąvokos „neįgalusis“ ir todėl įstatymo projekto rengėjai pasiūlė šią jau nusistovėjusią ir visos visuomenės priimtą sampratą keisti į „asmuo su negalia“. Pagal tokią projekto autorių logiką grėmezdiškesnis pavadinimas išspręs visas neįgaliųjų problemas, juos pamaitins ir padarys laimingesniais.
Šalia šio mito apie tariamą diskriminaciją dėl pavadinimo, Ministerija projektu skelbia ne tik mitus, bet ir klaidina visuomenę, pavyzdžiui, pateikdama klaidingus duomenis apie ginčų dėl negalios nustatymo nagrinėjimą, teigdama, kad neįgaliųjų skundai šiuo metu nagrinėjami esą fragmentiškai, „kad iki šiol skundus dėl institucijų sprendimų vienais atvejais nagrinėdavo LAGK (Lietuvos administracinių ginčų komisija), kitais – GK“ (Ginčų komisija prie SADM).
Šie Ministerijos teiginiai yra absoliučiai klaidinantys, nes ir pagal anksčiau galiojusį, ir pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, nustatytą LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 str. 1-e dalyje, vienintelė institucija nagrinėjanti ginčus dėl neįgalumo, darbingumo ir specialiųjų poreikių nustatymo privalomo ikiteisminio nagrinėjimo tvarka yra Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Lietuvos administracinių ginčų komisija (LAGK) nagrinėja skundus, kylančius iš kitų teisinių santykių, o ginčų dėl neįgalumo, darbingumo ir specialiųjų poreikių nustatymo, kai asmuo skundžia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimus, nenagrinėja.
Ginčų komisija veikia kaip specializuota šios kategorijos ginčų nagrinėjimo institucija, kurios sudėtyje dirba ne tik teisininkai, bet ir medikai. Taip užtikrinamas maksimaliai operatyvus, objektyvus ir kvalifikuotas neįgaliųjų skundų nagrinėjimas. Todėl Ministerijos teiginys, kad „GK nagrinėjami skundai nėra labai specifiški“ yra dar vienas klaidinantis mitas.
Beje, šalia Ministerijos paskelbtų mitų pasakysiu tik vieną faktą – 2022 m. per praėjusius dešimt mėnesių Ginčų komisija tenkino apie 45 procentus pareiškėjų – neįgaliųjų skundų dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos priimtų sprendimų. Šie Komisijos sprendimai nustatyta tvarka teismui nebuvo apskųsti ir jie yra galiojantys bei privalomi asmenims bei institucijoms. Ši aplinkybė įrodo Komisijos veiklos efektyvumą ir prasmingumą įgyvendinant valstybės politiką ir valstybės įsipareigojimus neįgaliųjų teisių apsaugos srityje pagal Lietuvoje ratifikuotą JT Neįgaliųjų teisių konvenciją bei įgyvendinant LR Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Ginčų komisijos prie SADM naikinimas ir neįgaliųjų skundų nagrinėjimo perdavimas nespecializuotai institucijai toli gražu ne paskutinė reformos problema. Ministerija įstatymo leidėjui teikia ne teisėkūros principus ir Teisėkūros pagrindų įstatymą atitinkantį projektą, o „katę maišę“ primenantį teisės normų kratinį, kur painiojama teisės normų hierarchija ta prasme, kad didelė dalis teisinio reguliavimo, kuris apsprendžia neįgaliųjų subjektines teises, yra perkeliama į poįstatyminius aktus aiškiai net neapibrėžiant poįstatyminį reguliavimą nustatančius subjektus ir jų diskrecijos ribas.
Taigi, įstatymo leidėjai net nesupras už ką balsuoja. Tuo metu tie klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami poįstatyminiuose aktuose, spendžiami įstatymu, todėl projektas yra iš esmės ydingas ir net pavojingas juridinės technikos ir teisinių pasekmių prasme.
Dar prieš pateikiant Seimui reformos projektą, bent keliose savivaldybėse buvo paleistas pilotinis projektas, taikant kai kurias projekto siūlomas naujoves, tokias kaip centralizuotai teikiama atvejo vadyba ir atvejo vadybininkai. Klausantis ne vieno reformos projekto pristatymo tapo akivaizdu, kad savivaldybių atstovų perspėjimų, jog atvejo vadybos institutas nepasiteisino, valdantieji tiesiog negirdi, vadovaudamiesi „cancel“ kultūra.
Bene daugiausia klausimų kelia kuriama „Agentūra“, į kurią yra sujungiamos trys Ministerijos pavaldumo įstaigos – Neįgaliųjų reikalų departamentas, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba bei Techninės pagalbos neįgaliesiems centras.
Pagal Įstatymo projekto 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą „Agentūra“ organizuoja asmens su negalia teisių apsaugos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje stebėseną, dalyvauja rengiant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėsenos ataskaitas.
Tai yra iš esmės ydingas reguliavimas, nes stebėseną turi vykdyti nepriklausomas, spendimų dėl negalios priėmime nedalyvaujantis subjektas, todėl ši nuostata nesuderinama ir su Lietuvoje ratifikuota JTO Neįgaliųjų teisių konvencija. Juolab, kad 14 str. 2 punkte numatyta, kad Agentūros priimti sprendimai yra privalomi ir gali būti skundžiami privaloma ikiteismine tvarka Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka“.
Todėl kyla esminių abejonių ir dėl to, ar subjekto, priimančio administracinius sprendimus dėl neįgalių asmenų teisių ir pareigų, įvardijimas „Agentūra“, yra apskritai tinkamas lingvistinės, teisinės logikos ir LR Konstitucijos 5 str. 3 dalies („Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“) prasme. Iš projekto net neaišku, kokios teisinės formos bus ta Agentūra, Viešoji įstaiga ar Biudžetinė įstaiga?
Kaip žinia, Viešosios įstaigos steigėjais gali būti ir privatūs asmenys, tad jei Ministerija ateityje priimtų „politinį sprendimą“ Agentūros dalininko teises perduoti privačiam asmeniui, tai reikštų ne ką kitą, kaip negalios politikos vykdymo privatizavimą (o gal ir – „prichvatizavimą“?). Tokiu atveju minėtą Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostatą galima bus išmesti į šiukšliadėžę.
2016 metais JT Neįgaliųjų teisių konvencijos komitetas Lietuvai pateikė Pastabas dėl Pirminės Lietuvos ataskaitos įgyvendinant Konvenciją. Tenka pastebėti, kad tokius dokumentus reikia mokėti perskaityti. Dokumente tikrai pateikiama Komiteto rekomendacija kalbant apie neįgaliuosius vengti menkinamą konotaciją turinčių žodžių ir kaip pavyzdys pateikiami žodžiai „kurčnebylys“ ir „sutrikimas“. Neketinu diskutuoti dėl šių žodžių semantinių prasmių, kaip ir neketinu diskutuoti dėl dokumentą į lietuvių kalbą išvertusių vertėjų kompetencijos, tačiau minėtose rekomendacijose tikrai nėra net užsiminta, kad sąvoka „neįgalusis“ arba „darbingumo lygis“ yra diskriminacinės.
Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad trūksta konsultacijų ir neįgaliesiems atstovaujančios organizacijos nepakankamai dalyvauja kontroliuojant Konvencijos įgyvendinimą (Pastabų 67c punktas), todėl Komitetas nesyk rekomendacijose akcentuoja didesnį nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą negalios valdymo politikoje.
Deja, reformos rojekto rengėjai iš minėtų Komiteto pastabų sugebėjo iššifruoti, kad sąvoka „neįgalusis“ yra neva diskriminacinė, tačiau NVO sektoriaus dalyvavimas negalios valdymo politikoje pagal teikiamą projektą yra visiškai deklaratyvus ir mažiau nei simbolinis.
Tai tik dar vienas pavyzdys, kad Ministerija teikiamu projektu ne tik kad nesprendžia esamų neįgaliųjų problemų, tačiau ketina „sukurti“ naujų, tokių, kaip jau paminėti „atvejo vadybininkai“, paslaugų centralizacija, ar politikos įgyvendinimo stebėsena, perduota sprendimų priėmėjams.
Trumpai tariant, teikiamas reformos projektas iš esmės neįgyvendina nė vienos JT Komiteto rekomendacijų, o sukuria tik biurokratinę veiklos imitaciją. Neįgaliesiems nebus nei šilčiau, nei sočiau, nei saugiau, jei juos vadinsime „asmuo su negalia“, bet jie ir toliau neįgaliojo vežimėliu negalės patekti į institucijas ir viešąsias erdves, nes nebus tinkamų liftų arba jie neveiks, arba pandusas bus tokio statumo, kad juo galės užvažiuoti tik kokio Seimo nario visureigis.
Tad kyla esminis klausimas, vardan ko ši reforma, jei geriau neįgaliesiems nieko nepasiūlo? Gal, kad apskritai neliktų neįgaliųjų? Ar tai reiškia, kad Lietuva grįžta į laukinio kapitalizmo lopšį (o gal iš jo dar neišlipo?)?
Jei tokias reformas neva siūlo Pasaulio banko „ekspertai“, ar tai reiškia, kad šiuolaikinė civilizacija grįžta į džiungles, kur veikia tik stipresniojo „teisė“, kur vyksta natūrali biologinių individų atranka, kai silpnesnieji tiesiog sunaikinami? Gal kas nors atsimenate nors vieną Pasaulio banko „ekspertų“ rekomendaciją, kuri Lietuvos valstybei ir visuomenei (visai, o ne išrinktųjų saujelei) davė pozityvių rezultatų?
Jeigu prieš 32 metus Lietuva atkūrė ir apgynė savo nepriklausomybę, tai gal dar turime jėgų apsiginti ir nuo visokio plauko „ekspertų“, peršančių mums mirties ir anticivilizacines ideologijas?
