Taigi. Atėjo laikas atsakyti į klausimą, kas gyvena Lietuvoje: Lietuvos ar Lenkijos lenkai. Atsakymas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Jeigu anksčiau visos pusės būtų į jį teisingai atsakę, neturėtume jokių nesklandumų nei Vilnijoje, nei su Lenkija. Ir niekas dabar negalėtų ištarti, kad tūkstantmečių kaimynių santykiai yra pačiame dugne ir „blogiau būti jau negali“.
Mažindami aistras, žvelkime į problemą teoriškai. Imkime idealų modelį. Taigi, esame demokratinė valstybė kitų demokratinių valstybių sąjungoje. Aukščiausias dokumentas – visuomenės sutartis, pagal kurią gyvename, yra Lietuvos Konstitucija. Europos Sąjungos ir visos kitos tarpvalstybinės sutartys galimos tiek, kiek neprieštarauja mūsų Konstitucijai.
Lietuvos Konstitucija yra gerai apgalvota, subalansuota ir nei kiek nesikertanti su liberaliosios demokratijos vertybėmis. Tai – esmių esmė. Ką liberalioji demokratija sako apie tautos ir tautybių santykį? Ji įtvirtina pilietinės arba politinės tautos sampratą.
Taigi reikalas iš esmės labai paprastas. VISI LIETUVOS PILIEČIAI YRA LIETUVIAI. Nesvarbu koks jis būtų: juodas, žydras ar raudonas.
Dėl baltai raudonų – jau klausimas. Nes tai – KITOS VALSTYBĖS spalvos.
Demokratinėje aplinkoje pilietybė yra laisvo apsisprendimo reikalas. Niekas negali būti laikomas piliečiu per prievartą. Tačiau jeigu tu nori būti Lietuvos pilietis, turi prisiimti ne tik privilegijas, bet ir pareigas. Ir būti lojalus savo tėvynei.
Jeigu tu esi lojalus ne Lietuvai, o kitai šaliai – tavo valia. Esi laisvas žmogus apsispręsti. Ir niekas neturi teisės varyti tave į tą tikrąją tėvynę. Europos Sąjunga suteikia puikią galimybę pasirinkti gyvenamą vietą svečioje šalyje, tačiau neprarasti savo tapatybės. Tu net galėsi dalyvauti vietos rinkimuose ir spręsti savivaldos reikalus. Tačiau – tik savivaldos!
Ir net spręsdamas savivaldos reikalus tu turėsi laikytis šalies, kurioje gyveni, Konstitucijos ir įstatymų. O pačios Konstitucijos ir įstatymų keitimą turėsi palikti lojaliems tos šalies piliečiams.
Tokios taisyklės. Visi bandymai šią sampratą griauti yra destruktyvi, antivalstybinė veikla. Tik silpnos, išplerusios demokratijos tokią veiklą toleruoja. Lietuva, deja, vis dar tokia. Ir Lietuvoje vis dar daug aukos kompleksą turinčių žmonių, kurie išbarti stipresniojo tuoj puola atsiprašinėti.
Eikime toliau. Jeigu kažkas turi pilietybę šalies, kurioje gyvena, tačiau yra visa širdimi atsidavęs, lojalus kitai tėvynei, neišvengiamai atsiranda problema. Jeigu tokių žmonių yra daug ir kažkur jie net sudarote daugumą – problema aštrėja. Ir žinoma, situacija tampa kritinė, kai tuos žmones agresyviai remti ima jų širdžių tėvynė – valstybė dešimtį kartų didesnė nei ta, kurios piliečiai jie yra.
Tada jau nereiktų stebėtis, jei kai kas tuos žmones imtų vadinti penktąja kolona. Istorinių pavyzdžių geriau nenagrinėti.
Galbūt tirštinu spalvas, tačiau tai padės suvokti problemos esmę. Žinoma, dabartinėmis aplinkybėmis kalbėti apie penktąją koloną nėra pagrindo. Tačiau kas žino, kur gali kryptelti istorijos srautas?
Jokia save gerbianti valstybė negali toleruoti nacionalistinio kišimosi į savo vidaus politiką. Tokie veiksmai griauna įvairialypės visuomenės santarvę. Ir kas svarbu – labiausiai kenkia į atskirumą bei susvetimėjimą stumiamai tautinei mažumai.
Tolerancija tokiems veiksmams rodo tik neatsakingumą ir mūsų elito politinės brandos stoką. Po Sąjūdžio Vilnijos reikalai buvo nedovanotinai apleisti. Imta galvoti, kad situacija gerės pati savaime. Juk integruotis į visuomenę, kurioje gyveni – savaiminis kiekvieno žmogaus noras.
Tačiau vietiniai vadukai mikliai pasinaudojo vienintele galimybe ilgam įsitvirtinti valdžioje. Uždarumo kūrimas yra sėkmingiausias jų politinio biznio būdas. Vilniją iš esmės jie pavertė jugoslaviško tipo pokomunistine-nacionalistine tėvonija, kurioje apie demokratinės Konstitucijos veikimą galima tik svajoti.
Didžiosios Lenkijos politikai į šį pavojingą žaidimą kurį laiką beveik nesikišo. Tačiau augant nacionalizmui jų pačių šalyje, tai irgi pasidarė politiškai naudinga. Nederėtų pamiršti, kad ištisi Lenkijos vakarinių teritorijų plotai po karo buvo apgyvendinti iš prarastų rytinių teritorijų atvykusių persikėlėlių. Jų pačių ar jų palikuonių balsai politikams irgi labai svarbūs.
Taigi, problemos šaknys – mūsų bendroje istorijoje. Vilnijos „lenkai“ – Pilsudskio ir Želigovskio įvykdyto Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos padarinys. To neįmanoma paneigti. Tik visiškai jautrumo neturintis politikos vanagas gali nesuvokti, koks ypatingas kiekvienam lietuviui yra Vilnijos klausimas. Tokioje situacijoje spekuliuoti nacionalumu yra apgailėtina.
„Lenkai“ rašau kabutėse ne todėl, kad norėčiau ką nors įžeisti. Nuo to ir pradėjau – kiekvienas turi teisę būti tuo, kuo save laiko. Ir savo giminėje turiu tokių „lenkų“. Tačiau Vilnija Lenkijos dalimi per visą savo istoriją buvo tik du nepilnus tarpukario dešimtmečius. Apsispręsti, kas esą, tiems žmonėms progų buvo pakankamai. Po 2-ojo pasaulinio karo nemažai krašto gyventojų persikėlė į Lenkiją. Vieni laikė save tikrais lenkais, kiti tiesiog norėjo gyventi šiek tiek laisvesnėje šalyje.
Didžiausia bėda, kad „tuteišas“ tapo pajuokiamu apibūdinimu. O juk būti tuteišu – visai ne gėda! Taip susiklostė šio krašto istorija. Sava istorija reikia didžiuotis. Ir žinoma – jei tavo protėviai Vilnijoje gyveno nuo senų senovės, jie buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai. Gal jie kalbėjo lietuviškai, gal lenkiškai, tačiau kartu su Adomu Mickevičiumi galėjo išdidžiai tarti: „litwinam jestem“.
Šiuo paveldu reikia didžiuotis. Bet ar galima didžiuotis tuo, kad neatsisakydamas Lietuvos pilietybės, mojuoji kitos valstybės spalvomis ir prašai jos užtarimo, nes nenori būti lietuvis? Lenkų, rusų, totorių ar tuteišų kilmės, tačiau lojalus Lietuvos pilietis? Tai reiškia – lietuvis plačiąja politine prasme?
Ar tokia veikla kraštutiniais atvejais nėra Konstitucijos laužymas? O tokios veiklos skatinimas? Isteriški trukdymai Lietuvoje pamažu pereiti prie Vakaruose įprastos švietimo sistemos, kai ir tautinei mažumai sukuriamos lygiavertės sąlygos stoti į savo, o ne kitos šalies, aukštąsias mokyklas bei konkuruoti darbo rinkoje?
Kultūrinė įvairovė yra gėris, tačiau politinis visuomenės skaldymas yra nusikaltimas. Visiems Lietuvos piliečiams turi būti priimtinas krepšinio rinktinės šūkis: „Mes – už Lietuvą!“
Pastaraisiais metais turbūt nebuvo geresnio pavyzdžio Vilnijos gyventojams, kaip brolių Lavrinovičių pripažinimas: „Esame lietuviai“. Ir nesvarbu, kad tai buvo pasakyta su būdingu akcentu.
Taigi, dėl visuomenės santarvės turime padaryti viską, kad Lenkijos Lietuvoje politine prasme būtų kuo mažiau. Ir tegul tūkstantmetė Lenkijos kultūra skverbiasi į Lietuvą, kad praturtintų mus visus, o ne vien tuos, kuriuos norima paversti tikrais lenkais. Todėl lietuviškose mokyklose būtina plėsti lenkų kalbos dėstymą (taip, beje, būtų įdarbinti ir atsilaisvinantys mokytojai). Ir šis abipusis suartėjimas neturėtų sustoti.
O nesveiką priešpriešą reikia stabdyti. Ir kuo greičiau.
