Pakelt poetas negalėjo
gėdingų smulkmenų naštos…
Michailas Lermontovas „Poeto mirtis“
Jonas Siaurukas
Apie buvusią kandidatų į Prezidentus rinkiminę kampaniją nesinori net kalbėti. Buvo dalykėlių gražių, kaip kad Prezidento pasisakymas apie A. Smetoną, rusų literatūrą, bet niekas nesugebėjo drąsiai apginti niekšiškai puolamo sovietų ir nacių kankinto Generolo Vėtros atminimo. Lietuvoje galima trypti net mirusius tautos kankinius!
Ko norėti iš valdžios tautos, kuriai jau kelis dešimtmečius buvo ir yra kalama į galvą, kad ji nevykėlė, pavyzdžiui, yra žydšaudžių tauta, iš jos buvusio Prezidento ir „elito“, kuris nuolankiai atsiprašė ir atsiprašinėja, žodžiais ir pinigais, už nebūtas, esą, mūsų tautos kaltes… Iš tų, kurie klastoja mūsų istoriją, žlugdo kultūrą, švietimą, dorą ir sveikatos apsaugą, lietuvybę, ir varo iš darbo zinkevičius ir valiušaičius, ir net Lietuvos patriotus kitokių tautybių.
Tuo tarpu , kai K. Jėgeriai, A. Eichmanai, kiti, SS ir NKVD „darbuotojai“, ir kiti holokausto ir kitų tautų žudynių ir trėmimų architektai ir vykdytojai, kurie, beje, ramiai gyveno po karo dar apie 15 metų, kai kurie net iš viso taip ir nesusilaukė atpildo.
O lietuviai, žydų gelbėtojai, ir karo metu, ir po jo, kentė vergijos jungą, o vergai nėra atsakingi, kad negali sutramdyti savų nusikaltėlių ir kvailių, nes neturi tam tinkamo politinio įrankio – SAVO valstybės.
Mada dabar atsiprašinėti, indėnų, inuitų, skriaudžiamų paukštynuose vištų ir nehumaniškai užmušamų žuvų ar žvėrelių, ir kitų, bet ar kas nors kada atsiprašys už kelis šimtmečius vykdytą baltų, lietuvių genčių genocidą? Pavyzdžiui, katalikų bažnyčia ar kai kurių kitų tautų bei organizacijų žmonės? Ar kas nors pripažins, kad mes šimtmečius gynėm rusus nuo kryžiuočių ir totorių, o Europą – nuo rusų ir totorių?
Dabar valstybę lyg ir turime, bet ar sugebame pakovoti, kaip prieškarinės Lietuvos atgimimo žmonės, už savo tautos išlikimą, ar tinkamai padėti už egzistenciją kovojančiai žydų tautai (ir kitoms mažoms tautoms)? Ar bevertiname savo laisvės likučius?
Prezidentas (kaip ir I. Vėgėlė) užsiminė, kad jis lyg ir prieš vieningos ES valstybės kūrimą, bet labai jau nedrąsiai. Tai suprantama, nes jauni rinkėjai , ir ne tik jie, jau „globalėja“…
Girdėjau kalbant feministę, kad ji kovoja už laisvę laisvai disponuoti „savo kūnu kaip nuosavybe“, nes… gal ES pinigų duos. Apie rimtus dalykus niekas nemąsto.
Choras, kad džiugu, jog tampam vis labiau nelaisvi, vis stipriau vadovaujami visokių centrų, vis stiprėja… Šia prasme, nors neįvykęs, referendumas yra tikra katastrofa. Tai jau gal net letalinė mūsų tautos dvasinio nutautėjimo diagnozė.
Ponas A. A. paskelbė seną mūsų politikos patriarcho nuomonę, kad kažin ar daug kas iš lietuvių norės tarnauti savo tėvynei, jei net turės tokias galimybes, o kai kas, net nebūtinai iš lietuvių, gali įgyti galimybes ginti savo, ne Lietuvos, interesus. Tautininkui liūdna. Mūsų kartos tautinės aspiracijos („devyniolikto amžiaus vertybės“) greit taps iškasena?
Užtat už netradicines „šeimas“ tikrai aiškiai beveik visų buvo pasisakyta.
Nešeimyninė partnerystė bus pripažinta šeima gali būti ir Lietuvoje.
I. Vėgėlė, gana nedrąsiai pasisakęs už tradicinę šeimą, iškėlė gerą šūkį: auganti, o ne nykstanti Lietuva. Bet jo gana populistinė politinė linija, kad liaudžiai reikia per referendumus atiduoti daugiau valdžios, gana abejotina.
Rimtos partijos ir jų lyderiai sako, kad MES padarysime, o ne tik „leisime tautai padaryti“. Ką gali kariuomenė be tinkamo Vado? Tauta be Organizacijos? Na, bet populizmas dažnai ir būna tik būdas paimti tikrą valdžią.
Kas šiais laikais yra svarbiau už tautos interesų ir laisvės saugumo ir gynybos reikalus? O pažinti juos ir saugotis reikia ne tik nuo priešų, bet ir „draugų“.
R. Žemaitaičio siekis kurti dar vieną, savo partiją, abejotinas. Juk yra tautcentristai, o P. Gražulis (tautininkai rėmė I. Vėgėlę) kalbėjo juk per TV, kad siūlė jam eiti dirbti rimto darbo. (Dar prieš tai, kai jį išmetė iš Seimo, ne už koldūnus, ne už „mygtuką“). Beje, I. Vėgėlė gal net nepasidomėjo, kaip juristas, šia teisine istorija, nors tautininkai jį moraliai remia. Bet kiek kainuoja moralė?
Prezidento ir Premjerės rezultatai geri. Bet ne vien jų nuopelnas. Tauta jau susirgo „globalios Lietuvos“, nebe Lietuvybės, vizija. Be to, labai padėjo R. Žemaitaitis, E. Vaitkus, kiti, kurie neparodė verygiško (apie „valstiečius“ kita kalba) politinio brandumo ir faktiškai nulėmė rinkimų baigtį. Trys lietuviai – penkios partijos.
O Eurovizija, vykusi tuo pačiu metu? Net maži kaimynės vaikai stebėjosi tokiu „menu“. Dar nepriprato prie nesąmonių?
Tautoms be tautiškumo lemta išnykti. Pasikonsultavau su kunigu dėl šeimos sampratos ir kultūros. Jis pasakė, kad jei už Tiesą beliks tik saujelė žmonių, o gal visai neliks, Tiesa išliks. O išnykę dėl savo išnykimo galės kaltinti tik save.
Apie Ukrainos situaciją nerašau. Dauguma lietuvių remia ukrainiečius, bet kaip jiems padės Vakarai, dar neaišku. Nors A. B. sakė, kad yra įsitikinęs, jog padės.
Referendumas, be abejo, bus pakartotas… Po kiek laiko lietuviai Lietuvoje taps egzotika?
