Kai praėjusiais metais „Eurovizijos“ konkursą laimėjo barzdotas motervyris Conchita Wurst, jau buvo galima nujausti, kad kitų metų „Euroviziją“ pagrįstai bus galima vadinti „Homovizija“, nes Austrijos sėkmė gali paakinti ir kitas šalis siųsti į „Euroviziją“ homoseksualus, transvestitus ir kitus neaiškios lyties ir tapatybės asmenis. Nesvarbu, kad muzikiniame konkurse visų pirma dėmesys turėtų būti skiriamas atlikėjų balsui, muzikiniams sugebėjimams, o ne jų seksualinei orientacijai ar lyties tapatybės problemoms.
Europoje vis plačiau sklindant ir įsitvirtinant homoseksualizmo ir genderizmo propagandai, europiečiams priverstinai siekiama įteigti, kad tiek homoseksualumas, tiek transseksualumas yra visiškai normalūs reiškiniai, o dar taip nemanantys mėginami palenkti įstatymais (nemažai Europos šalių yra priėmusios homoseksualų partnerystę ar jų santuoką įteisinančius įstatymus), propaganda žiniasklaidoje, įvairiuose renginiuose, paraduose, filmuose, meno kūriniuose, aišku, ir dainų konkursuose, tuo labiau „Eurovizijoje“, kurioje dalyvauja daugelis Europos šalių, stebi daugybė Europos ir kitų žemynų gyventojų.
Austrija, pirmoji pralaužusi ledus ir jau įrodžiusi visai Europai savo begalinę toleranciją ir europietiškumą, toliau išlieka aktyvi homoseksualizmo propagandos skleidėja ir perša mintį apie homoseksualių santykių normalumą net gatvėse: nuo šiol Vienos šviesoforuose raudonai ir žaliai mirksi nebe vyriškos ir moteriškos lyties, bet tik dviejų vyriškos ar dviejų moteriškos lyties žmogeliukų poros. Visiems įprastų skirtingos lyties žmogeliukų poros paliktos tik keliuose šviesoforuose, kaip prisiminimas, kad galima ir taip, bet iš visa ko sprendžiant, dominuojančią poziciją užima būtent tos pačios lyties žmogeliukų poros, visa kita – atgyvenos, kažkokios viduramžių iškasenos. Gal ateities Europa būtent tokia ir įsivaizduojama – bus pilnos gatvės už rankučių susikibusių vaikinukų, arba dviejų meiliai burkuojančių moteryčių, o vyro ir moters pora bus didžiulė retenybė, praeivių nulydima keistais, nuostabos kupinais žvilgsniais. Iš visa ko atrodo, kad link to ir einama.
Nežiūriu „Eurovizijos“ atrankinių koncertų, bet kai sužinojau, kad Lietuvai atstovaus Vaidas Baumila ir Monika Linkytė, taigi vyro ir moters, duetas, apsidžiaugiau, kad Lietuva neskuba sekti Vakarų šalių pavyzdžiu ir demonstruoti savo begalinės tolerancijos kitokios seksualinės orientacijos asmenims. Juk dainų koncerte reikia dainuoti, o ne žmones visokiomis nesąmonėmis šokiruoti. Nesvarbu, ką Austrija nusiuntė ir laimėjo, bet Lietuva juk – konservatyvi šalis ir mes puikiausiai galime apsieiti be tokių iššūkių. Bet klydau!
Nesvarbu, kad lietuviai šįkart nenusiuntė į „Euroviziją“ dviejų vyrukų ar kokio nors pagarsėjusio transvestito. Kaip pasakytų kai kurie mūsų politikai, „visuomenė tam dar nepribrendo“, dar ne laikas. O būtent juk dėl tvirtos daugelio lietuvių pozicijos homoseksualizmo klausimais (pagal apklausas apie 80 proc. lietuvių kategoriškai pasisako prieš homoseksualų partnerystės ar santuokų įteisinimą Lietuvoje) Lietuva laikoma tikra atstumtąja ir našlaite laisvoje, tolerantiškoje ir viskam atviroje Europos Sąjungos šalių šeimoje. Populiariausių lietuviškų portalų straipsniuose vis verkšlenama, kiek finansų ir kitų privilegijų Lietuva praranda vien dėl to, kad neužtikrina gėjų teisių, neįteisina jų santuokų, žodžiu, laikosi kažkokio atgyvenusio, su moderniąja pasaulėžiūra nieko bendra neturinčio stereotipo, kad homoseksualumas yra nenormalus, kad tai liga. Baisūs atsilikėliai ir nenaudėliai esame, tad grupė Seimo narių ėmė ir vėl ištraukė iš stalčių jau anksčiau svarstytą, bet vis nepriimtą homoseksualų partnerystės įstatymą, juk lašas po lašo ir akmenį pratašo – gal šįkart pavyks nors šį įstatymą prastumti, nebebus tokia gėda prieš pažangias europines valstybes.
Begalinis politikų, verslininkų rūpestis šiuo klausimu persidavė ir šiais metais Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovaujantiems atlikėjams. Jų pasirinktoje dainoje apie meilę nėra nei žodžio apie homoseksualus. Na, ką padarysi, priešingu atveju nebūtų sulaukę lietuvių žiūrovų palaikymo. Bet vis dėlto tema yra universali, juk toks gražus jausmas kaip meilė gali būti nebūtinai tarp vyro ir moters. Taigi siekiant gelbėti homofobiškos ir labai jau nepažangios Lietuvos įvaizdį, oficialiame Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės dainos „This Time“ oficialiame vaizdo klipe kartu keliomis vyrų ir moterų poromis išvystame ir du besibučiuojančius vyrukus.
Taip, meilė iš tikro yra nuostabus jausmas, bet jos pati gražiausia ir didžiausia prasmė yra ta, kad ja ne tik tarpusavyje dalinasi du žmonės (nekalbu apie kitas meilės rūšis, kaip tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų ir t.t. meilę), bet ir sukuriama nauja gyvybė, gimstanti kaip tos meilės vaisius.
Jau nuo žmonijos atsiradimo vyrai ir moterys mylėdavosi, gimdydavo vaikus ir tai laidavo žmonijos išlikimą tūkstančius metų. Neabejotina, kad ir tada būdavo saujelė žmonių, kurie būdavo „kitokie“, bet jiems niekuomet nešaudavo į galvą demonstruotis ir teigti, kad jie yra lygiaverčiai ar net geresni už kitus, nes skirtumas buvo aiškus – tik vyro ir moters ryšys kuria gyvybę, o nauja gyvybe pratęsiama žmonių giminė ir tai yra mūsų išlikimo pagrindas.
Mūsų laikais, veikiant masinei homoseksualizmo ir genderizmo propagandai, vyro ir moters sąjunga praranda savo pirminę reikšmę ir yra tik viena iš laisvai pasirenkamų seksualinių orientacijų. Nors tik vyro ir moters ryšys gali teikti gyvybę, tai nepakito nuo pat žmonijos atsiradimo, bet dabar homoseksualūs ir transseksualūs asmenys turi savą kozirį – taip, homoseksualų pora negali susilaukti vaikų tradiciniu būdu, bet pasitelkus šiuolaikines mokslines techonologijas, vaikas gali būti „pagamintas“ mėgintuvėlyje, taip pat visada galima pasinaudoti surogatinių motinų paslaugomis. Ir visai nesvarbu, kad žmogaus gyvybės pradžia yra atsiejama nuo meilės ir tampa laboratoriniu produktu, preke, netenka savo didingumo, šventumo, orumo. Šiuolaikiniame komerciniame pasaulyje nėra jokio šventumo matmens, o jei kas nors nori įsigyti kūdikį – visada atsiras pasiruošusių padėti, žinoma, ne už dyką.
Vyro ir moters sąjunga prasminga ir vertinga ne tik dėl to, kad joje gimsta nauja gyvybė. Deja, ne visos poros gali patirti tėvystės džiaugsmą, bet tai nereiškia, kad jas galima prilyginti homoseksualų poroms, taip pat negalinčioms turėti vaikų. Vyro ir moters ryšys yra prigimtinis, jų abiejų fizinis potraukis yra Dievo dovana ir tikras stebuklas, natūralūs lytiniai santykiai nekenkia sveikatai ir nesukelia tokių skaudžių pasekmių kaip žmogaus prigimčiai ir kūno dalių funkcijai prieštaraujantys homoseksualų seksualiniai santykiai, dėl kurių nemaža dalis juos praktikuojančių asmenų dažniau nei heteroseksualai serga AIDS, kitomis lytiškai plintančiomis ligomis, kenčia dėl kitų sveikatos problemų, susijusių su nenatūraliais seksualiniais santykiais. Tad apie homoseksualų ir vyro ir moters sąjungos sulyginimą negali būti nė kalbos, nes tai tas pats, kas ant tų pačių svarstyklių pastatyti skruzdėlę ir dramblį ir teigti, kad jie abu sveria vienodai.
Norėdami dar labiau atkreipti Europos dėmesį, lietuviai nusprendė savo „pažangumą“ ir „toleranciją“ pademonstruoti ne tik vaizdo įraše, bet ir ant scenos – jau skelbiama, kad per vieną viešą repeticiją pasibučiavo ne tik atlikėjai V. Baumila ir M. Linkytė, bet ir du vyrukai šokėjai. Tiesa, kol kas tik į skruostą, bet, anot V. Baumilos, tai tik repeticija, o viskas bus parodyta pusfinalyje. Greičiausiai pusfinalyje tokių bučinių bus ir daugiau, nes Europos žurnalistai jau atkreipė į tai dėmesį ir net prognozuoja, kad taip Lietuva galėsianti įeiti į „Eurovizijos“ istoriją, nes iki šiol gėjų bučinių „Eurovizijoje“ dar nebuvo.
Juokingiausia, kad nei minėtame vaizdo klipe, nei lietuvių pasirodyme „Eurovizijos“ scenoje tikrų gėjų nėra, besibučiuojantys vyrukai – tik aktoriai, tad sunku suprasti, kam ta vaidyba, kas tuos vyrukus verčia laikinai „pamiršti“, kad juos traukia moterys ir apsimesti gėjais. Man atrodo, kad tikras vyras nė už milijardą nesutiktų viešai bučiuotis su kitu vyru…
Lietuvos atstovai „Eurovizijoje“ turbūt patys nesuvokia, kaip žemina save ir Lietuvą visos Europos akyse manydami, kad taip susilauks didesnio palaikymo ir užims aukštesnę vietą, o gal net iškovos pergalę (juk Austrijai pavyko!).
Jeigu pergalę „Eurovizijoje“ galima iškovoti ne gerai atlikta daina ar kokybiška muzika, o homoseksualumo ar transseksualumo demonstravimu, oriems, savo šalį ir jos tradicijas gerbiantiems lietuviams tokia pergalė nereikalinga. Lietuviai nuo seno buvo ir yra konservatyvi, šeimą valstybės pagrindu laikanti tauta, tai įrašyta ir jos Konstitucijoje. Daugelis Europos šalių suklupo, o lietuviams iki šiol jokia Europos Sąjunga ar saujelė Seimo narių nesugebėjo įbrukti homoseksualų partnerystės, santuokų, homoseksualizmo propagandos ir pan. įteisinimo. Vis bandoma tai daryti, bet, ačiū Dievui, nesėkmingai.
Tad darosi liūdna, žiūrint į „Eurovizijoje“ dalyvaujančius mūsų tautiečius, kurie gali išsižadėti ne tik savos seksualinės orientacijos, bet ir padorumo, o visa tai vien tam, kad pasiektų pigų populiarumą ir įsiteiktų totalitarinės genderizmo ideologijos vajaus apimtai Europos Sąjungai, prieš kurią ant kelių šliaužioja ir dalis mūsų valdžios atstovų, puikius keliaklūpsčiavimo įgūdžius įgiję dar sovietmečiu, taip pat atsidavusiai tarnaudami Maskvai… Genderistinė, homoseksualistinė ideologija nedaug kuo tesiskiria nuo komunizmo, tik anais laikais „pažangiai“ komunistinei ideologijai nepritariantis žmogus buvo vadinamas „liaudies priešu“, o dabar „tamsuoliu“, „atsilikėliu“, „homofobu“.
Neabejoju, kad ir šis mano straipsnis bus įvertintas kaip homofobiškas. Homofobija dabar skelbiama didžiule blogybe, prieš kurią reikia kovoti (visai neseniai LGBT šventė kovos su homofobija dieną, lakstė po Vilnių su vaivorykštinėm vėliavėlėm ir džiaugėsi, kad tarp praeivių atsirado keletas juos palaikančių). Man asmeniškai homofobės etiketė yra didžiulis įvertinimas ir pliusas, nes mūsų laikais būti pavadintam homofobu yra tvirtas garantas, kad tavo sąmonė dar nesužalota ir vis dar esi išsaugojęs sveiką protą.
Liūdna ir graudu, kad mes viską, kas ateina iš Europos Sąjungos, laikome didžiausia pažanga, nors homoseksualizmo ir genderizmo ideologijos, jų propagavimas akivaizdžiai kertasi su bet kokiomis sveiko proto normomis, kadangi yra nukreiptos prieš pačią žmogaus prigimtį, jo sveiką lytiškumą, gyvybės pratęsimą.
Homoseksualų aktyvistai džiūgauja, kad prieš kelias dešimtis metų homoseksualumas buvo išbrauktas iš ligų sąrašo. Argi čia argumentas? Ir kitas ligas galima išbraukti iš sąrašo, pakėlus didžiulį triukšmą, bet nuo to žmogaus prigimtis, psichika ir organizmo sandara juk nepasikeičia. Lenino valdymo laikais Rusija jau išbandė visas seksualines laisves ir, sulaukusi skaudžių pasekmių, sugrįžo prie tvirtos vyro ir moters šeimos propagavimo, o po kelių dešimčių metų labai protinga, nekomunistinė ir be galo laisva Europos Sąjunga antrąkart lipa ant to paties grėblio, apie tai, kas buvo Rusijoje, nė neprisimindami. Aišku, visąlaik patogu užmiršti nepalankius faktus, ypač, kai jie nenaudingi ir trukdo įteisinti tai, kad paskui būtų galima iš jų pasipelnyti (lyties keitimui reikalingi vaistai, operacijos, laboratorinė ir surogatinių motinų pagalba homoseksualams susilaukti vaikų yra tikros aukso kasyklos). Ir visai nesvarbu, kad į pirmą vietą iškeliami pinigai ir kažkieno beprotiški interesai pakeisti žmogaus prigimtį, o tokie eksperimentai fiziškai ir dvasiškai žaloja žmones.
Tad šiuo atveju Lietuvai tikrai nėra ko mėgdžioti. Ar mes, lietuviai, vienąkart galime išsilukštenti iš vergiško keliaklupsčiavimo įvairioms sąjungoms ir išdrįsti mąstyti savo protu, būti iš tikrųjų laisvi, nepriklausomi ir drąsiai, tvirtai pareikšti, kad mes saugosime savo tradicijas ir niekam neleisime trypti to, kas mums brangu, kas yra mūsų tautinio tapatumo, savasties, visuomenės pagrindas?
Abejoju, ar aukodami pinigus Lietuvos atstovams „Eurovizijoje“ mūsų tautiečiai bent numanė, kokiu maskaradu gali virsti lietuvių eurovizinis pasirodymas… Toks Lietuvos, kaip homoseksualus toleruojančios šalies, įvaizdis daro mūsų šaliai didelę gėdą, o atlikėjų ir jų komandos tikrai negalima laikyti tikrais Lietuvos – tokios, kokia ji yra iš tiesų – atstovais. Mat, kad ir kaip tai kam nors nepatiktų, vis dėlto daugumai lietuvių smegenų dar nepraplovė „pažangi“, genderistinė propaganda.
Dėl vis progresuojančios moralinės Europos degradacijos, „Eurovizijos“ konkursas jau virto „Homovizija“, ir skaudu, kad prie šio konkurso homovizėjimo prisideda ir mūsų nepilnavertiškumo komplekso virusu užsikrėtę, bet kokį orumą ir padorumą praradę tautiečiai.
Žmonės, nedarykite Lietuvai gėdos ir, kol nevėlu, išbraukite tuos gėjiškus bučinius iš pasirodymo scenarijaus, nesižeminkite ir nesistenkite pasirodyti tokiais, kokiais nesate, nes veidmainiai ir prisitaikėliai niekuomet nesusilaukia pagarbos. Parodykime Europai ne kažkokius suvaidintus bučinius ir pan., o gražius, išlavintus savo balsus ir kokybišką muziką.
Danutė Daučiūnaitė
