Naujoji vyriausybė dar nepažymėjo savo šimtadienio, o jau du jos ministrai sulaukė įspėjimų dėl galimų interpeliacijų ar būtinybės atsistatydinti. Kalbama apie užsienio reikalų ir sveikatos apsaugos ministrus. Priežastys tam – iš esmės priešingos. Užsienio reikalų ministro pareiškimai ir atsiprašymai visgi kertasi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis ir dvasia. Gi sveikatos apsaugos ministras kaip tik pasiūlė medicinoje pagaliau pradėti vadovautis LR Konstitucija. Šie du nepasitikėjimo ministrais atvejai yra atspindys to, kas vyksta Lietuvos politikoje apskritai.
Justinas Marcinkevičius rašė: „tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas“. Galbūt tuo būtų galima paaiškinti užsienio reikalų ministro atsiprašymą. Galbūt dar prisidėjo neatsakingas (o gal kvailas) uolumas. O gal tiesiog stropus mokinys lygiuojasi į savo mokytoją. Gerai, kad ministras dar nepuolė atsiprašinėti už prezidento Lecho Kačynskio žūtį. Juk pagal tokią atsiprašymų logiką galima prifantazuoti, jog Seimo nepriimtas įstatymas dėl lenkiškos rašybos galėjo paveikti tolesnę Lenkijos prezidento veiksmų ir įvykių eigą, nes tarp vizito Vilniuje ir tragedijos Smolenske nepraėjo nė dvi paros…
Tokie nepagrįsti atsiprašymai ypač pavojingi šiandienos politikos kontekste. Jau senokai pro pirštus žiūrima į LLRA vadovų antivalstybinius, antikonstitucinius pareiškimus ir reikalavimus. Dabartinėje valdančiojoje daugumoje taip pat vyrauja nuolanki ir nuolaidi pozicija LLRA užgaidoms. Net įsteigta papildomų viceministrų ir Seimo vicepirmininko postų. O iš LLRA sulaukta eilinių priekaištų, šantažo ir ultimatumų. Beje, ir pastarojo laikotarpio Lenkijos – Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai nepanašūs į draugiško kaimyniško bendravimo ir bendradarbiavimo paieškas. Apie kokį draugiškumą galima kalbėti, kuomet viena pusė užima išdidaus nurodinėjančio pono, o kita nuolankaus vykdančio mužiko. Todėl užsienio reikalų ministro atsiprašymą aš vertinu kaip žingsnį, žeminantį Lietuvos valstybę. Taigi, reikalavimas atsistatydinti yra pakankamai motyvuotas.
Kalbos apie galimą interpeliaciją sveikatos apsaugos ministrui – pavyzdys, kaip valstybės interesus užgožia verslininkiški merkantiliniai siekiai. SAM vadovo pertvarkos kryptis yra logiška ir suprantama, nes daug metų nuolatos reformuojamose sveikatos apsaugos reformose vis labiau dominavo verslininkiškas požiūris, medicinos paslaugos brango, tapo vis sunkiau prieinamos ir pasiekiamos. Vadinama privati medicina dar ir dabar labiau primena M.Gorbačiovo perestroikos laikų kooperatyvus, todėl ministro siekis teisingos humaniškos privačios medicinos yra sveikintinas, o kalbos apie neva jos naikinimą neatitinka tikrovės.
Logiškai mąstant grėsmė netekti posto turėtų kilti tam ministrui, kuris suklydo ar paslydo, o ne tam, kuris iš principo teisus. Tačiau vertinant lietuviškos politikos patirtį, atrodo, ramiai jaustis galėtų tik URM vadovas. Išklausys savo viršininkų pastabėlių – tuo viskas ir baigsis. O štai sveikatos apsaugos ministras palietė finansinius verslininkiškus interesus. Todėl ir negali būti ramus dėl išlikimo poste. Juolab, kai Liberalų sąjūdžio, TS – LKD ir Darbo partijos balsų pakanka ministrui atstatydinti. O ir kai kurie saviškiai šnairuoja į SAM vadovo planuojamas pertvarkas.
Norėtųsi, kad būtų atvirkščiai, tačiau panašu, kad visuomenės interesai dar netapo svarbiu valdžios pareigūnų veiklos motyvu.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
