„Vakaro žiniose“ (2023.07.25) perskaičiau žurnalistės Olavos Strikulienės aktualų straipsnį „Kas šį kartą užsakė Justino Marcinkevičiaus puolimą?“.
Genijai visuomet turėjo priešų. Prisiminkim Mocartą ir Saljieri. Ši tema viliojo rašytojus savo amžinu dramatiškumu.
Genialus poetas Justinas Marcinkevičius ne išimtis. Politologė Neringa Putinaitė prieš dešimtmetį ėmėsi Sizifo darbo – bandė sukritikuoti J. Marcinkevičių, bet pasiekė, panašu, priešingų rezultatų. Esą jis vaizdavo lietuvį kaip vargšą, bejėgį, visų skriaudžiamą, bet visuomet teisų žmogelį. Bet taip vaizduodamas jis netiesiogiai (o savo pilietine veikla tiesiogiai) ragino nebūti tokiu, pakilti iš savo baimių. Taip mūsų istorijoj buvo ne kartą (Žalgiris, sukilimai, savanoriai, partizanai, Sausio 13).
Dabar poetų niekintojų (po mirties!) išpuolių ėmėsi žmogeliai: prozininkė Kristina Sabaliauskaitė, visuomenininkas Ričardas Savukynas, mokytojas Vytautas Toleikis ir kt.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Niekingos pastangos sumenkinti poetą duoda priešingą rezultatą – vienija ir didina jo gerbėjų gretas.
Straipsnyje pakiliai entuziastingai poetą, jo kūrybą, pilietinę veiklą aukština žinomos visuomenės asmenybės: literatūros kritikas Valentinas Sventickas, poetė Erika Drungytė, operos solistas Liudas Mikalauskas, politikas Vytenis Andriukaitis, muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Niekas negimsta proto bokštu, genijumi. Tokiais tampama per ilgus, varginančius realybės išbandymus, neišvengiamų klaidų įveikimą. Tik vienetams pavyksta pakilti iš pilkosios zonos. Justino Marcinkevičiaus klaidelės (pvz.: „Pušis, kuri juokėsi“) yra nulinės vertės palyginus su jo tapimu Tautą vienijančiu dainiumi. Jis pirmas pradėjo Atgimimą. Jo dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ sukeldavo žmonėms katarsį, sielos apsivalymo ašaras, tikėjimą gėriu, Tautos atgimimu. Todėl ir atgavom laisvę.
Tautos dauguma svajojo jį matyti Lietuvos Prezidentu. Bet poeto prigimčiai tai buvo svetima. Išgyvenom, kad jis netapo mūsų išsvajotu Prezidentu, bet nepykom, supratom jį.
Ir vėl disonansu skamba Rašytojų sąjunga. Anksčiau gynė cecho narį Petrą Cvirką, nors jo paties dvasia veržėsi pas savus į Grūto parką ( apie tai rašiau). Dvasios noras išsipildė.
O dabar Rašytojų sąjunga vėl trokšta dėmesio. Sugalvojo įamžinti, nors visi tai kritikuoja, poeto Trilogiją prie savo būstinės. Ir vėl cecho iniciatyva. Projekte trys granito ar marmuro luitai chaotiškai iškapotais, išvingiuotais paviršiais. Eiliniam piliečiui reikėtų didelio išaiškinimo, nes kitaip jis pasukios pirštą prie smilkinio ir ištars: „Iš didelio rašto…“.
O jeigu rimtai, tai jo asmenybės paminklinis įamžinimas – tautos reikalas, nes genialus poetas yra kertinė Atgimimo figūra. Modernistiniai skulptorių eksperimentai čia ne vietoj.
Vilniuje deramai, įtaigiai įamžinti Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius. Laikraščio „Vakaro žinios“ pirmame puslapyje istorinė nuotrauka: Justinas Marcinkevičius kalba didžiuliame žmonių sambūryje Vingio parke. Toks ir turėtų būti poetą įamžinantis paminklas: poetas kalba į mikrofoną, žmonių apsuptyje, nes jis buvo tautos tribūnas.
Įsivaizduoju didoką balto (sakralumo išraiška) marmuro sieną prie Katedros. Joje išgraviruoti Atgimimo laikų šviesūs žmonių sambūrio veidai, jų fone kalba į mikrofoną mylimas poetas Justinas Marcinkevičius. Jo atvaizdas būtų, galimai, ne bareljefinis, o skulptūrinis deramo dydžio, panašiai kaip Vinco Kudirkos paminklo. Žmonės turėtų apmąstyti poeto įamžinimo sakralią problemą.
Patikusi visuomenei ši ar kita vizija turėtų būti entuziastingai burianti visuomenę siekti kilnaus tikslo – Atgimimo ir jo įkvėpėjo aukšto įamžinimo.
1941 m. tremtinys
Algimantas Lelešius
