Jonas Siaurukas
Romualdas Ozolas savo knygelėje „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“ (Lietuviškos ideologijos metmenys, V, 2014) nurodo keletą „nekintančių“ postulatų, kuriuos vadina „mūsų veiklos gairėmis“: 1) Lietuviai gyvena savo nacionalinėje nepriklausomoje valstybėje; 2) Lietuvių kalba Lietuvoje alternatyvų neturi; 3) Lietuvių literatūrinė kalba turi savo tvarką, o raštas – raidyną, kuris privalomas visiems viešiesiems užrašams ir oficialiems raštams; 4) Žemė Lietuvoje priklauso tik Lietuvos piliečiams; 5) Lietuvos pilietybę turi tik Lietuvoje gyvenantys asmenys; 6) Lietuvos politikoje dalyvauja tik Lietuvos piliečiai; 7) Lietuvos socialinės organizacijos pamatas – vyro ir moters šeima; 8) ugdymas mokyklose – lietuviškasis patriotizmas; 9) buitis orientuojama į žaliąjį gyvenimo būdą; 10) Lietuva turi savo gynybines pajėgas.
Nepriklausomybė alternatyvų neturi.
Lietuvos nepriklausomybė yra amžinasis tautos uždavinys.
Lietuva jau seniai išdavė tuos principus.
Lietuvos visuomenę R.Ozolas suskirstė į (išdėstysiu trumpindamas):
Pritapusiuosius – visas… elitas… biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose.
Turinčius vilties dėl ateities – verslo žmonės, ūkininkai, studentija, ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota. (Tai yra, jis supranta, kad tuos „sėkmės riterius“ sukūrė ES išmokos, blatas, karjerizmas, prisitaikymas prie globalizmo gal net su korupcijos ar politinės prostitucijos pagalba).
Abejinguosius – visi, kurių pragyvenimo standartai įsitenka jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenyse.
Ir nesusitaikiusiuosius – nedidelę dalį patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.
R.Ozolas buvo retas šviesuolis, neskirstęs filosofų į profesionalus „profesorius“ ir ne, Lietuvos mąstytojų – į „sertifikuotus“ „daktarus“ ir ne (užtat taip malonu buvo su juo bendrauti). Jis puikiai suprato du pagrindinius dalykus: kad turtas labai svarbu „laisvei“ (be pinigų ir laisvės nėra, sakė A.Puškinas; ne visai teisinga patarlė, nes nekilnojamas turtas svarbiau); tą R.Ozolas suprato – kad godumas, pinigų troškimas veda tautą į kosmopolitinį prisitaikymą ir ištirpimą. Priešingai, (lietuvių) Žemė ir Žalioji ekonomika – tikros, ne globalistinės tautos laisvės šaltinis. Tai tikras tautos turtas, tai, beje, iš dalies propaguoja ir D.Kirvelis, socialdemokratiškas mąstytojas.
2002 metais išleistoje autorių kolektyvo knygelėje „Lietuvių tauta ir pasaulis, K, 2002) R.Ozolas dar gana nebrandžiai, painiai analizuoja suvereniteto ir nepriklausomybės sąvokas. Jis rašo: „Ši (ES – mano pastaba) subregioninė globalizacija viso labo tėra šiandien tebeskatinamas nekontroliuojamas privataus kapitalo siautėjimas“.
Beje, ES sau pasiliko teisę remti ar neremti verslą, bet ne nacionalinėms valstybėms – ES narėms, tad, natūralu, noras ištrūkti iš ES teisės, finansų ir migracijos liūno būdingas ne tik britams.
R.Ozolas supranta, kad esant tokioms pinklėms nacionalinis kapitalas, ypač smulkusis, tame tarpe ir patys smulkiausi savininkai, vidutinis, negali vystytis be nacionalinės teisės viršenybės. Bet minėtoje knygelėje R.Ozolas dar tradiciškai mano, kad „suverenitetas …<yra> laisva valia spręsti…santykius su kitais suverenais“; gi „Nepriklausomybė yra juridinė suvereniteto išraiška... su… nacionaline Konstitucija, galinčia numatyti, beje, ir jungimąsi į įvairias sąjungas.“ Taigi, suverenas turi turėti laisvą valią, bet, deja, tarsi turi ir teisę dalies nepriklausomybės atsisakyti savo noru. Tai 2002 metų R.Ozolas.
2014 m. R.Ozolas, kartoju, jau rašo, kad patriotai priešinasi integracijos prievartai ir neteisėtumui, tai yra jis jau pripažįsta, kad nėra tokios teisės „laisvai“, savo noru ar valia atsisakyti tautos laisvės. (Gal todėl, kad tautoje visada yra patriotų mažuma, kurie to nenori?).
Tas moralinis principas jau seniai aiškus visiems krikščionims, politiniams filosofams ir politikams jis visada buvo ir tebėra neaiškus, nes jie visada manė, kad tautų „vedybos“ , kaip ir „skyrybos“, yra teisėti dalykai. Deja, dažnai tie dalykai vyksta per ekonominę, finansinę (ne tik karinę) prievartą, tad kalbėti apie laisvą apsisprendimą čia sunku. Bet elitui tai gerai, yra proga „užsidirbti“.
Net stalininė sovietų konstitucija numatė tautų skyrybų teisę. Bet ES „konstitucinė sutartis Europai“ (ačiū Dievui, ją užblokavo olandai ir prancūzai) nenumato skyrybų teisėtumo, laisvo išėjimo iš ES teisės. Mūsų parsidavusioji ir bailioji elito dalis paskubėjo šią sutartį bene pirmieji ratifikuoti, atsisakyti nacionalinės teisės viršenybės, tad teisingai R.Ozolas kalbėjo, kad laisvės jau nebeturime, o J.Marcinkevičius, kad jos dar neturime (jau buvome tada ES nariai).
Prieš „europinį“ referendumą buvau parašęs straipsnį, kuriame kėliau tas problemas, bet nespausdinau, nes man tada atrodė, kad vedybų dieną nedera konsultuotis su advokatu apie galimas skyrybas. Mus visus apakino gresiančios ekonominės katastrofos ir politinės Rusijos įtakos baimė. Nepriklausomybė mums buvo duota su dideliu turtu, bet visai be valiutos. Tai ir buvo vienas iš lemiamų veiksnių, kurie vertė tą turtą prarasti, praskolinti tautą ir t.t. Taigi, tada nugalėjo „realizmas“.
Esu nusivylęs kandidatų į Prezidentus diskusijomis, jie kalba netiksliai, užuolankomis, beveik visi siūlo „kalbėtis“, iš vienos pusės, su agresoriumi, pamynusiu tarptautines sutartis, iš kitos pusės – beveik visi bijo ir užsiminti apie tikros, kilminės lietuvių tautos laisvę, būtinybę arba reformuoti ES į laisvų tautų aljansą, arba , jei nesileis, ar kitos šalys nepalaikys, susilpninti mūsų narystę ES iki, pavyzdžiui, asocijuotos šalies statuso. ES, Briuselio biurokratinis monstras, stovi „aukštyn kojomis“, užuot buvus europine tautų laisvės gynybos tvirtove, ji vis labiau tampa „pinigų maišų“ valdžia ir „valdžios loviu“ (iš Lietuvos inteligentų pareiškimo). Negražūs, prilyginantys žmones paršams, tie liaudies žodžiai, tokių R.Ozolas, mandagus filosofas, beveik nenaudojo, bet teisingi.
Ne visus elito žingsnius reikia peikti. Pavyzdžiui, buvo pataisyta nežabota valstybės teisė, paminant bet kokią „prezumpciją“, iš vaikų atimti tėvus. Gal rinkimai įtakojo? Kaip ten bebūtų, tai pliusas, gaila Tėvynės Sąjungoje nedaug atsirado konservatorių, kurie tą valdžios žingsnį palaikė. Beje, apie „violetinę temą“, vaiko atėmimą iš teisėtos globėjos per prievartą bijoma net užsiminti, laukiama rinkimų pabaigos, kai Amerika išduos N.Venckienę, kuri pirmoji prabilo apie korupciją teisėsaugoje? Tos korupcijos tyrimas irgi pliusas Prezidentei ir Vyriausybei.
Bet visumoje oratorių stinga… Jų vietą šiek tiek atstoja N.Pumprickaitė.
Nedaug beliko patriotų, mažuma, bet net liberalai privalėtų ginti jų neatimamas teises turėti savo laisvą tautinę valstybę. Kitaip visa Vakarų civilizacija (ir visas liberalizmas, Eugenijau Gentvilai) žlugs, kitaip nebus apgintos ir „mažųjų“ žmonių teisės tapti nebe mažais, bet iš tikrųjų laisvais, savo turtą, žemę turinčiais savo tautinės valstybės piliečiais. Ko taip bijo visų vaivorykštės atspalvių globalistai ir jų tarnai.
