Šiandien Lietuva kaip ir kitos demokratinės valstybės švenčia Tarptautinę žmogaus teisių dieną, tačiau, priešingai nei kitos valstybės, Lietuva ne visada gali pasigirti aukšto rango pareigūnų kvalifikacija, požiūriu į demokratiją, žmogaus teises bei laisves. Ne išimtis šioje istorijoje yra buvęs Karo policijos vadas – dabartinis Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadas Ričardas Pocius.
Neseniai 2015-12-01 delfi.lt publikuotame straipsnyje dabartinis VST vadas R. Pocius nurodė, kad „Čia yra nelojalių tarnybai, nelojalių valstybei žmonių. Net neabejoju, kad dalis jų, jei duosime jiems ginklus, karo atveju tuos ginklus atsuks prieš mus. Tačiau nelojalių valstybei žmonių yra ir ne tik mūsų tarnyboje”.
Toks vado pareiškimas vienareikšmiškai sukėlė didžiulią reakciją visuomenės gretose bei pačios tarnybos viduje. Pirmiausia kiekvienas VST tarnybos narys bent vieną kartą turėjo pagalvoti, ar jis atitinka naujojo vado lojalumo standartus, ar ne. Antra, visuomenėje, kuri nelabai gilinasi į VST reikalus, neabejotinai iškilo klausimas, ar tai tiesa, o jei tiesa, kaip bus rytoj? Tačiau nei į vieną klausimą atsakymo nė su žiburiu nesurasi R. Pociaus vadinamame interviu.
Straipsnyje kiekvienas atsakymas į klausimą buvo nukreiptas į rytojų, į ateitį, kad kažkas kažko imsis, darys, spręs, tirs. Nieko konkretaus. Tačiau visuomenę ir tarnybos pareigūnus sukrečianti esminė žinia buvo pateikta kaip faktas, kuris turėjo nesukelti jokių abejonių. Tačiau ėmė ir sukėlė, nes pagrindiniai argumentai, kuriais pasirėmė R. Pocius, kaip antai „Facebook” paskyroje foto nuotrauka, ar foto nuotrauka su kai kuriais asmenimis, buvo labai riboti ir mažareikšmiai.
Praktiškai taip išeina, kad pagal tokią, mano vertinimu, „iškrypusią” R. Pociaus logiką, valstybės priešu galime tapti mes visi bet kada ir bet kur, pavyzdžiui, net nuėję į Valerij Meladze koncertą, kurį pats mačiau ir ten buvau, nueidami į Comedy Club pasirodymą ar bet kurį kitą Rusijos atlikėjo ar kokį kitą kultūrinį renginį, turint senelį, tarnavusį sovietinėje armijoje, tiesiog kalbant rusiškai, „airsoft” žaidimuose dalyvaujant apsirengus vienoje barikadų pusėje sovietine apranga (kas vyksta tikrai „airsoft” klubuose, kai vieni rengiasi JAV spec. pajėgų uniformomis, kiti rusiškomis, sovietinėmis, vokiškomis ir t.t.). Toks mąstymas paprasčiausiai mus, Lietuvos piliečius, veda ne į saugią ateitį, o į susipriešinimą. O tokio vado elgesys savo prasme vertintinas kaip tarnybų supriešinimu, kadangi pasisakymuose palietė ir kitų tarnybų pareigūnus.
Europos žmogaus teisių tarybos ir Europos demokratijos analitikų pasisakymuose neretai surasime poziciją, kada yra diskutuojama ir ieškoma būdų, kaip nesupriešinti mažumų šalies viduje ir, jei reikia, padėti asimiliuotis. Viena iš svarbių ir aktualių temų Baltijos valstybėse yra mažumų kalbos reikšmė jų asimiliacijai. Paprasčiau kalbant, ieškoma būdų, kaip išvengti susipriešinimo ir priversti mažumas asimiliuotis ir išlikti visuomenės dalimi.
Todėl, kol R. Pocius tyčia ar ne reiškia tokį požiūrį į VST ir kitų tarnybų pareigūnus, Europoje yra priimtina mąstyti ir suprasti, kad vien tik ta aplinkybė, kad pilietis yra kitos tautybės ir kalba rusiškai, nereiškia, kad jis yra nelojalus.
2015-12-10 dieną Estijos žmogaus teisių Instituto surengtoje konferencijoje Riina Kaljurand (Tarptautinio gynybos ir saugumo centro analitikė), kurios tyrimo sritis yra Baltijos regiono saugumas ir Rusijos „Soft Power” įtaka regionui, išakyrė šiuo klausimu pagrindinius aspektus:
1. Kalbėjimas rusų kalba nereiškia, kad asmuo pakels ginklą prieš savo valstybę;
2. Lojalumas yra sunkiai įvertinamas ir faktiškai jis gali būti pamatomas tik esant aktyviai agresijai.
Atsakydamas R. Pociui, galiu tik pareikšti savo vertinimą – kad toks neapgalvotas ir labai kvepiantis politinėmis intrigomis interviu buvo skirtas ne VST problemoms atskleisti, bet sumenkinti tam tikrų politikų autoritetus. O tai jau tikrai prasilenkia su saugumo stiprinimu ir įveda šalyje saugumo struktūrose tam tikra prasme chaosą.
Šiandien visuomenė yra apsuptyje įvairiausių įvykių: pradedant Ukrainos krize, baigiant Paryžiaus tragedijomis, todėl tokie pareiškimai, kurie silpnina pasitikėjimą ne tik VST, bet ir kitomis tarnybomis, kaip Lietuvos kariuomene, be jokių rimtų argumentų ir pasiūlymų kaip spręsti problemas – gryniausias kenkimas nacionaliniam saugumui. Nes jei leisime kiekvienam vadukui pagal savo vertybių ir supratimo menką skalę teisti kitus be teismo, ką padarė R. Pocius, turėsime ne demokratiją, o diktatūrą.
Kaip buvęs Krašto apsaugos sistemos karininkas, matydamas kas dieną įvairius procesus, vykstančius kariuomenėje, visiškai nepritariu, kad rusakalbiai kariškiai ir pareigūnai kelia grėsmę valstybės saugumui. Ne vieną kartą teko matyti, kad būtent mažumos atstovas pareigūnas deda kur kas daugiau pastangų atlikti užduotis, būti pareigingu ir gerinti tarnybos sąlygas nei lietuvis. Todėl toks R. Pociaus kaip buvusio KAS aukšto rango pareigūno komentaras, kad lojalumo nebuvimo klausimas liečia ne tik VST, netiesiogiai nukreiptas yra ir į Kariuomenę. O tai, neturint realių įrodymų ir pagrindų, elementariai daryti tokio lygio pareigūnui tiesiog negalėjo.
Ką davė R. Pocius tokiu savo interviu? Davė sumaištį ir kai kuriems ultra nacionalistams ir konservatoriams moralinį ginklą skųsti kitataučius tarnybos draugus, engti juos tarnyboje bei pateisinti savo neteisėtus veiksmus mažumos, kalbančios rusiškai, neva tai galimu nelojalumu.
Todėl R. Pociaus interviu turėtų būti įvertintas aukščiausiu lygiu ir turėtų būti įvertintas jo apskritai gebėjimas ir sugebėjimas vadovauti VST ar kitai sukarintai ar kariniai institucijai, kadangi būdamas VST vadu sugebėjo, mano įsitikinimu, be rimtų argumentų ant savo pavaldinių be jokio pagrindo mesti itin svarbius ir su Lietuvos nacionaliniu saugumo susijusius kaltinimus. Toks elgesys mažų mažiausia yra keistas.
Be to, kas gali paneigti, kad šis R.Pociaus interviu nėra dėl esamam vidaus reikalų ministrui S.Skverneliui iš Prezidentės gautos kritikos pasekmė, kadangi straipsnyje buvo nukreipta tema į jos ekscelencijos Prezidentės Dalios Grybauskaitės suteiktą apdovanojimą ankstesniam VST vadui. Todėl man tai yra labiau panašu į politinį kerštą, prisidengiant nepagrįstais faktais, bet ne į siekį kažką iš esmės pakeisti.
Laimonas Jakas
