Jonas Ivoška
Gal ne visi prisimena, kad 1998 m. birželio 30 d. įstatymu Nr.VIII-823 KGB (VSK) buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Buvusiems VSK kadriniams darbuotojams buvo uždrausta 10 metų dirbti valstybės pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios ir valdymo, savivaldos, krašto apsaugos institucijose, Valstybės saugumo departamente, policijoje, prokuratūroje, teismuose, diplomatinėje tarnyboje, muitinėje, Valstybės kontrolėje ir kitose kontrolę ir priežiūrą vykdančiose valstybės institucijose, advokatais ir notarais, bankuose ir kitose kredito įstaigose, strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose (struktūrose), kitose tarnybose (struktūrose), teikiančiose detektyvų paslaugas, ryšių sistemoje, švietimo įstaigose pedagogais, auklėtojais ir šių įstaigų vadovais, taip pat neleista dirbti darbo (eiti pareigų), susijusio su ginklo turėjimu.
To meto duomenimis, iš menamo 118 tūkstančių VSK darbuotojų skaičiaus 1589 prisipažino apie savo bendradarbiavimą. Prisipažinusieji KGB bendradarbiai nežinia nuo ko buvo įslaptinti. Tai padaryta keleto įtakingų asmenų iniciatyva, valstybės vardu, tikriausiai atsidėkojant už prisipažinimą.
Blaiviai mąstant, tai buvo įvykdyta dėl įslaptinimą inicijavusių asmenų kažkokių tai neviešintinų sąsajų su jų praeitimi arba naiviai galvojant, kad Maskvoje nėra informacijos, kas Lietuvoje dirbo KGB (VSK) struktūrose. Pripažinus KGB nusikalstama organizacija, jos narių įslaptinimas atrodo gana mįslingai.
Jau Rusijai pareiškus pretenzijas į Ukrainos teritoriją, Lietuvos Seimas abejotinais motyvais 2015 metais 80-ties parlamentarų balsais pratęsė prisipažinusių buvusių KGB bendradarbiais įslaptinimą 75 metams. Kyla klausimas: ar tai atitinka Lietuvos interesus?
Įslaptintas asmuo, dirbantis Lietuvos valstybės tarnyboje, žino, kad veikdamas ne pagal Rusijos programą, jis bet kada gali būti Rusijos tarnybų išviešintas su dokumentiniais įrodymais ir, kilus skandalui, liks be darbo arba susilauks kitų nemalonių pasekmių. Toks darbuotojas lengvai gali tapti „5-osios kolonos“ bendrininku ir užslėptai veikti prieš mūsų valstybę. Ypač tai pavojinga dabartinės „priefrontės“ sąlygomis.
Tuo pirmiausia turėtų susirūpinti Valstybės gynimo taryba ir nedelsdama inicijuoti buvusių KGB bendradarbių išslaptinimą, kad Rusija prarastų poveikio jiems saitus.
Nepamirškime, kad ne visi VSK darbuotojai veikė kenkėjiškai mūsų tautiniams interesams. Prisimenu, kai mes, Vilniaus pieno kombinato jaunimas, 1970 metais įkūrę pogrindinę kuopelę – Lietuvos humanistų draugiją (užslėptai segėjome pačių pasigamintus LHD ženklelius), buvome apskųsti už reikalavimus gyvenantiems Lietuvoje rusams mokytis lietuvių kalbos. Į kombinatą atvykęs VSK darbuotojas (prisistatęs Rukštelės asmenvardžiu) organizuotame susirinkime viešai atskleidė „jaunimo tarpe plintančias negeras tendencijas“. Tačiau mes viešai nebuvome įvardinti pavardėmis, o privačiai mane „paprotino“, kad nebaigęs „vaikiškos saviveiklos“, nebaigsiu ir teisės studijų universitete. Tačiau jokių represijų darbovietėje prieš mus nebuvo imtasi ir universitetą aš sėkmingai užbaigiau.
Dėl to, dirbant profesionaliai, buvusiems VSK bendradarbiams, manau, nereikėjo taikyti kolektyvinės atsakomybės. Mąstant valstybiškai, pagal protingumo kriterijus, šiandien keistai atrodo nusikalstamos organizacijos narių įslaptinimas. Nuo ko jų praeitį reikėjo nuslėpti: nuo pilietinės daugumos ar nuo tų, kuriems ji geriau negu įslaptintojams žinoma?
Tačiau dabar, neramiais laikais, kai jie gyvena priedangoje nuo lojalių valstybei piliečių, juos išviešinti, atjungiant nuo nematomos kremlinės „bambagyslės“ ir galimo Rusijos tarnybų šantažo, manau, yra būtina.
