1991 m. sausio 13 d. Seimo šturmas ir 2012 m. gegužės 17 d šturmas prieš mažą mergaitę Garliavoje (nuomonė po 2012 m. gegužės 23 d. laidos „Teisė žinoti“)
Sausio 13 sovietinės kariuomenės tankistams iš Vilniaus karino dalinio 02902, kuriame tarnavau prievartinę 3 metų kario ir karininko tarnybą (skaitytojui gali susidaryti nesuprantamas išsireiškimas „prievartinė karininko tarnyba“ – kadangi turėjau technikinį išsilavinimą, o sovietams labai trūko karininkų, tad trečiais tarnybos metais suteikė karininko laipsnį ir į atsargą išleido kaip atsargos karininką. Panašiai karininkų laipsnius gaudavo medikai, inžinieriai nors ir būdavo visai netarnavę kariuomenėje), buvo įsakyta važiuoti prie žmonių saugomų svarbiausių objektų ir juos užimti. Televizijos bokšto, spaudos rūmų, Seimo, Radijo, televizijos pastato ir kitų objektų.
Atvažiavus tankams ir pamačius minias beginklių žmonių, tankų vairuotojai komandavo: „Matome beginklius žmones, negalime važiuoti“. (Taip elgėsi okupantai)
Po to buvo duotos kitos komandos: „Machai bolšoij“ – tai yra sukioti tanko vamzdį, kad išblaškytum žmones ir t.t.
Buvau ten asmeniškai, tad ir mačiau, ir girdėjau (komandas buvo stengiamasi įrašinėti).
Garliava, gegužės 17 d., ankstus rytas – 6 val. Ginkluoti policijos pareigūnai įsiveržė į privačią Kedžių sodybą.
Vykdantys operaciją „Imam mergaitę“ turėjo pranešti VRM ministrui ir policijos komisarui, kad beginkliai piliečiai savo kūnais saugo įėjimą į namą. Argi nežinoma, kad prieš beginklius žmones (tam turėjo būti surenkama informacija) negalima eiti su ginklais? Iškilus įtampai tarp žmonių ir policijos, bet kurio pareigūno ginklas (nesvarbu, kad ten guminės kulkos, provokacijai ir guminių kulkų būtų užtekę) galėjo atsidurti įtūžusio provokatoriaus rankose ir tada pasekmės baisios. Aukštesnioji vyriausybė turėjo perspėti, kad „prieš beginklius žmones eikite be ginklų“. Juk tai buvo uždara erdvė – kiemas, kaimynų namai ir langai. Visai kitaip ginklas vartojamas atviroje erdvėje. Pvz., kaip buvo Seimo prieigose šaudoma atviroje erdvėje, bet irgi prieš neginkluotus piliečius!? Apsaugai ir savigynai uždaroje erdvėje yra kitos priemonės.
Vaikų teisų tarnyba turėjo vesti dialogą arba suorganizuoti dialogui trečiuosius asmenis – tarpininkus, ir tiktai be „kariuomenės“ naudojimo.
Deja, dialogas nevyko, nes jis atrodė ne tik mergaitei, bet ir visai Lietuvai kaip grėsmingas ultimatumas.
Dialogas su smurtine grėsme (mažai mergaitei), ponai pareigūnai, manau, nevedamas.
Tuo labiau tokiu „dialogu“ laužti duris, daužyti langų stiklus leidžiama tik vaduojant įkaitus iš didelių nusikaltėlių ir turint informacijos, kad įkaito gyvybei gresia pavojus.
Šiuo atveju jūsų tokios jėgos pademonstravimas – kokia demonstruojama atliekant pratybas, manau, čia visai netiko. Kalbu kaip karininkas, dalyvavęs karinėse operacijose sovietinėje kariuomenėje, o dabar kaip kapelionas – karininkas, dalyvavęs NATO taikos palaikymo misijose, pasaulio kapelionų konferencijose ir pratybose (mes NATO kapelionų konferencijose ne apie „meduolius“ diskutuodavome ir vaizdinę medžiagą studijuodavom, lankydavomės šeimų ir vaikų centruose, kaip spręsti panašias problemas, nes ten dvasininkas-kapelionas turi patį didžiausią autoritetą ir pasitikėjimą. Kariškių šeimos dėl specifinio gyvenimo kartais ilgo atotrūkio nuo šeimos sudaro kartais gyvenimo problemų, kurias padeda spręsti kapelionas. Dalyvavimas kariniuose konfliktuose, kur patys konfliktuojantys sakydavo, kad „jūs eikite, kapelionai, ne su automatais palaikyti tvarkos, o su kryžiumi“), panašiose įkaitų operacijose teikiant humanitarinę pagalbą. Į šią situaciją žvelgiu kaip kariškis iš jėgos pusės ir kaip dvasininkas iš moralinės pusės.
O negaliu nekalbėti todėl, kad faktai verčia pasidalinti su gėdą nešančiais ir meluojančiais pareigūnais, kad „nebuvo prievartos“. Deja, nuotraukos rodo, kad daug kur buvo prievarta prieš žmones, bet tai įvardijama kaip „kliūčių šalinimas“.
O kai įsikibusią mergaitę plėšė nuo kaklo per prievartą, jūs, pareigūnai, tos prievartinės kliūties „nematėte” ir nepašalinote, nepaklusdami net Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadės – Prezidentės, pasakymui, kad jėgos prieš mergaitę negalima naudoti.
Ar buvo mergaitė išsivesta už rankutės, linksmai pasišokinėdama ir pamojuodama seneliams? Ar nežinote, kad visi anūkai labai myli senelius ir seneliai – anūkus? Tai prigimtinė meilė pirmiausiai motinai, o paskui seneliams.
Vartodami jėgos struktūras, jūs pažeminote ir motiną, kad parodytumėte, kokia „žiauri motina“, kad sugeba vaikui meilę parodyti tik su „kariuomenės“ prievarta. Ir, manau, kad toks prievartinis meilės parodymas visam laikui suformuos mergaitėje gynimosi instinktą nuo netikros meilės ir pasitikėjimu motina. Tai baisi žala šiai mergaitei, -to nei piešiniais, nei prietaisais neįmanoma pamatuoti.
Taip pat manau, kad šios jėgos struktūros, paklususios neprotingiems antstolės įsakymams, sukompromitavo save netolygioje „operacijoje“ prieš beginklę silpną mergaitę, ir turėtų pasitraukti iš visų tarptautinių organizacijų, kad nežemintų Lietuvos vardo.
NATO kariuomenės (JAV) ekspertų esu įvertintas savo laiku kaip pats kariškiausias ir operatyviausias kariškis KAM. Aukštų įvertinimų turiu ir iš VRM. Tad kodėl tą turimą įvertinimų patirtį pagal NATO šalių veikseną, kursus, pavyzdžius ( ne pagal sovietinį modelį) turėčiau slėpti ir su sukauptomis žiniomis ir patyrimu, suradus galimybę ir būdą, nepasidalinti vardan Lietuvos žmonių gerovės, kad tokių klaidų nebūtų daroma? Kodėl žmonės, tuo labiau mažas vaikas turi bijoti tų, kurie turi juos saugoti? Ar vėl pradėsime vaikus gąsdinti „mentais“?
Jeigu mes, dvasininkai, tylėsime ir jeigu būtume tylėję sovietmečiu (kai kas parašo ir pasako dabar, kad dvasininkai nesikištų), kai siautėjo sovietinės KGB struktūros, kai partizaninis karas buvo likviduotas, ar kovos arenoje būtų buvusi ir išlikusi Lietuvos katalikų bažnyčia su jos kilniais dvasininkais ir kaip tos kovos testamentas – „Kronika“?
Anot Šv. Rašto, jeigu apaštalai tylės, akmenys šauks. Ir šaukė akmenys į Seimo langus, todėl, kad tylėjo valdžios vyrai ir nenorėjo išgirsti tų, kurie už juos balsavo.
Tai, kas vyko Garliavoje, manyčiau, buvo jėgos demonstravimas, turėjęs, turintis ir turėsiantis skaudžių moralinių pasekmių Lietuvai. Be to, manau, tai buvo vykdoma išdavystė – nes nei Vidaus reikalų ministro A.Meliano, nei policijos generalinio komisaro S. Skvernelio telefonai neatsakė, kai tokiu svarbiu momentu norėjo susisiekti Prezidentė. Tai panašus elgesys. kaip M.Gorbačiovo 1991 m. sausį.
Politikai, atėję nuo rašiklio ir kompiuterio technologijų, bet neragavę kovos krikšto, neturintys praktinės patirties specialiose tarnybose, manau, negali gerai suvokti ir duoti įsakymo tokioms operacijoms atlikti.
Vadų užduotis, aišku, vykdyti įsakymus, bet, realiai įvertinus situaciją, – informuoti vadovybę ir patarti apie galimas pasekmes.
Garliavos atveju didesnė atsakomybė tenka vadams, nes jie betarpiškai matė situaciją, kai mergaitė nenorėjo būti per prievartą išnešama.
Garliavoje viskas vyko perviršijančiai, žiauriai ir smurtaujančiai. Manau, toks sprendimas ir buvo priimtas, kad bet kokiu būdu naudoti prievartą, vadinamą „kliūčių šalinimu“.
Šitoks kliūčių šalinimas yra kliūtis Lietuvos demokratijai ir piliečių saugumui.
P.S. Seimui nesiėmus tirti įvykių Garliavoje, aiškinat, kad tai yra įslaptintos medžiagos, tuo labiau reikia išsiaiškinti, kas ten, slepiant nuo piliečių, buvo daroma mergaitės atžvilgiu?
Be to, Dievo knygoje ( Šv. Raštas ) yra parašyta: „Kam tu matai krislą brolio akyje? Pirmiau išridenki rąstą iš savo akies.“
Spręskite pirmiausiai pedofilijos bylą – Lietuvos rąstą: ar jis yra, ar ne?
kunigas A. Bulotas
