Kitą savaitę Seimui teikiamas įstatymo projektas, kuriuo norima įteisinti naminės degtinės varymą.
Senosios kadencijos Seimo kvapui dar nespėjus išsivėdinti, naujoji kadencija ėmėsi rimto darbo. Niekam nekyla abejonių, kad vienas svarbiausių darbų – Lietuvos ekonomikos skatinimas. Kaip ir pridera, vienu aktyviausių ekonomikos gaivinimo idėjų generatorių yra Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Tik, mielieji, klystate, jei manote, kad kylant tiek debatų dėl energetikos, mokesčių peržiūrėjimo ir kitų svarbių su ekonomika susijusių dalykų apie juos ir kalbėsime. Nelabai pastaruosius išmanau, todėl ir nosies ten nekišiu. Tačiau mane itin suintrigavo R.Žemaitaičio pateiktas kaimo gelbėjimo receptas.
Receptas, pasirodo, – labai paprastas, jo cheminė formulė yra C2H5OH. Trumpai tariant R. Žemaitaitis užsimojo legalizuoti naminės degtinės gamybą. Ko gero, labai stebėtis nereikėtų, nes Seimo nariai vadovaujasi ne kokiais nors ten moksliniais ar teisiniais argumentais, o savo organoleptiniais pojūčiais. O tuos pojūčius labai pastimuliuoja draugiškai nusiteikę rinkėjai, nepaisydami jokių įstatymų sėkmingai sau verdantys naminę degtinę ir su pasididžiavimu ją pilstantys nuo rinkėjų pervargusiems politikams, ar net nuo pacientų norintiems pailsėti medikams. Po tokių degustacijų sukyla nenumaldomas noras tas degustacijas iškelti iš gėdingo nelegalumo šešėlio. Todėl nepaisant nesėkmingų buvusių kadencijų parlamentarų pastangų įteisinti naminės degtinės gamybą, šioje kadencijoje to ėmėsi pats Ekonomikos komiteto pirmininkas, kaip ir pridera, pateikdamas argumentus apie tai, kaip toks žingsnis didins biudžeto surinkimą, kurs darbo vietas ir t.t.
Būtų gražu, jei nebūtų apgailėtina. Paanalizuokim Seimo narių aiškinamąjį raštąi. Jame teigiama, kad „Nepaisant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų ir Baudžiamajame kodekse numatytų griežtų bausmių, namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gamyba vyksta didžiuliais mastais, dažnai gaminami ir realizuojami ne tik sveikatai, bet ir gyvybei pavojingi alkoholio produktai.“ Norisi tik paklausti gerbiamų Seimo narių, o kiek jų ranką prie širdies pridėję galėtų patvirtinti, kad neprisidėjo prie tos gamybos skatinimo, bent jau tuo, kad kas kartą važinėdami pas rinkėjus tą naminę degtinę geria? Vadinasi, patys Seimo nariai, nesilaikydami įstatymų, daro prielaidą, kad tų įstatymų laikysis kiti? Šiuo atveju jau kalbant apie sušvelnintą reguliavimą, kurio vis tik tektų laikytis. Kokia tikimybė, kad iki šiol įstatymus pažeidinėję ir naminę gaminę veikėjai, jos gamybą įsiteisinus, staiga taps uoliais įstatymų vykdytojais ir gamins tiek, kiek galima, ir elgsis pagal įstatymo raidę? Žinant lietuvių būdą – ieškoti ne įstatymo įgyvendinimo, o apėjimo būdų, aš tuo naujų atsivertėlių nuoširdumu nuoširdžiai suabejočiau.
Tiesa, daug kuo matyt abejoja ir patys pataisų rengėjai. Vienoje vietoje jie rūsčiai mini į šalį plūstančią kontrabandą, pilstuko fabrikėlius ir panašius baubus: „Į šalį plūsta alkoholio kontrabanda, veikia pogrindiniai „pilstuko“ fabrikėliai, todėl nuodijami šalies žmonės ir valstybės biudžetas dėl nelegalios veiklos negauna pajamų dėl nesumokamo akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio. Priėmus įstatymo projektą atsiras tam tikra galimybė kontroliuoti stiprių namų gamybos alkoholinių gėrimų gamybos ir pardavimo procesus“, ir nuoširdžiai tikisi naminės degtinės legalizavimu prisidėti prie nelegalios prekybos mažinimo, kitoje vietoje jau teigia, kad naminę galės gaminti tik tie, kas „Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka yra sertifikuoti kaip tradiciniai amatininkai. Tik tokiose kaimo turizmo sodybose galės veikti namų gamybos alkoholinių gėrimų įranga ir poilsiautojai turės galimybę stebėti šių gėrimų gamybos procesą. Pagaminti gėrimai bus vartojami ir parduodami tik ūkininkui priklausančioje kaimo turizmo sodyboje.“ Tai lyg ir bandoma pademonstruoti šio reiškinio ribotumą ir nepavojingumą. Tai gal ponas R. Žemaitaiti galėtumėt apsispręsti, ar tas reiškinys bus toks mažas, kad apsiribos tik ragavimu ir proceso demonstravimu, ar taps tokiu masiniu, kad mažins visą nelegalią prekybą alkoholiu.
Vienoje radijo laidoje R. Žemaitaitis teigė, jog esą jis girdėjo, kad Latvijoje legalizavus naminę aplink tose vietose išnyko taškai, nes ūkininkai patys juos išnaikino. Labai įdomus argumentas, tik ar Seimo narys pats supranta, ką kalba? Jei jau ta naminė skirta degustacijai ir proceso demonstravimui, tai prie ko čia tie taškai, kuriuose paprastai perka ir geria prasigėrę alkoholikai. Vaidinasi, Seimo narys pats pripažįsta, kad leidus varyti naminę degtinę ja užtvindomi visi aplinkiniai kaimai.
Dar juokingesni atrodo argumentai apie perteklinių grūdų panaudojimą. Aiškinamajame rašte teigiama, kad 200 ūkių pagamins po 400 litrų samanės. Vadinasi, iš viso per metus būtų apie 80 000 litrų. Įvairiuose šaltiniuose galima rasti, kad iš tonos grūdų galima gauti apie 370 litrų etanolio. Vadinasi, visam paminėtam kiekiui pagaminti reikėtų maždaug 216 tonų grūdų. O Lietuva per metus prikulia virš 3 milijonų tonų grūdų. Ko gero, tie 216 tonų šiame kontekste atrodo daugiau nei juokingai. Matyt, Ekonomikos komiteto pirmininką labiau domina mokslinė fantastika ir pasakos, o ne realūs skaičiai ir argumentai.
Žinoma, vėl prisiminta dar K. Starkevičiaus vadovautoje ministerijoje pagaminta frazė: „Naminė degtindarystė ir kiti tradiciniai gėrimai yra Lietuvos kulinarijos paveldo dalis, todėl saugotina ir eksponuotina kultūros vertybė.“ Pati istorija, kaip Žemės ūkio ministerijoje sudaryta grupė degustavo naminę degtinę (kurią, pasak specialistų, kažkas atnešė ir paliko prie ministerijos durų, nes jos gaminti ir pirkti negalima) ir pripažino ją kulinariniu paveldu, yra verta atskiros humoreskos. Įdomu tik, ar tokia praktika – gerti viską, kas randama prie ministerijos durų – įprasta? Jei taip, tai nėra kuo stebėtis. Jei jau alkoholis yra pripažįstamas vertybe (nors moksliškai tai yra kancerogenas, teratogenas ir klasikinė psichoaktyvi medžiaga), tai turbūt ir alkoholizmas bei po to sekančios savižudybės turėtų būti pripažintos kultūrinėmis vertybėmis. Gal jas reikėtų net pasiūlyti į UNESCO sąrašą įtraukti, kad neišnyktų.
Tikėtis, kad naminės degtinės gamybą kas nors kontroliuos, yra daugiau negu naivu, nes jau dabar policija neturi lėšų ir pajėgumų tvarkytis su visais jai užkrautais darbais. O atidarius dar vienus vartus, kaip ir Latvijoje reikėtų galvoti apie ligoninių uždarymą, nes valstybė nebepajėgi visiems apmokėti gydymo.
Naminės deginės reikia ne kaimui ir ne ūkininkams, o iš gero gyvenimo nebežinantiems kuo beužsiimti ir taip save bepalinksminti politikams.
Matant tendenciją, kad politikai imasi legalizuoti tai, ką patys išbando ir jiems patinka, galima tik spėti, kad sekantys pasiūlymai bus legalizuoti marihuanos vartojimą ir viešnamius.
