Išrinktąjį JAV Prezidentą D.Trampą globali sisteminė žiniasklaida, o tuo pačiu ir mūsiškė (kitaip ir negali būti, kai realiai neturi savo požiūrio), stebi lyg per padidinamą stiklą. Anot jų, išrinktasis Prezidentas nesilaiko jokių diplomatinių protokolų ir kalbasi su pasaulio valstybių lyderiais neatsiklausdamas Valstybės departamento bei pamindamas visus įprastus reikalavimus. Žodžiu, daro klaidą po klaidos ir tai tik patvirtina, kad jo valdymas „gali būti pražūtingas JAV“.
Ar visa tai – tiesa, niekas iš eilinių atsakyti negali. Paprasčiausiai todėl, jog mes tų protokolinių subtilybių nežinome ir vargiai kada sužinosime. Jei taip, tai kam visam pasauliui skelbti, kad D.Trampas kalbėjosi telefonu su Taivanio, kurį Kinija skelbia esantį jos teritorija, Prezidente?Arba kam pabrėžti, kad Japonijos Premjero ir išrinktojo Prezidento susitikimas vyko D.Trampo privačioje rezidencijoje, nedalyvaujant jokiems oficialiems diplomatinio korpuso atstovams, bet tik jo dukrai? Ar…
Jei mes imtume logiškai mąstyti, tai anokie čia „nusikaltimai“? Jis kol kas – tik išrinktasis Prezidentas. Formaliai net tokiu negalima dar jo laikyti, nes rinkikai balsuos tik gruodžio 19 dieną.
Absoliučiai daugumai likusio pasaulio tai sunkiai suprantama, nes, pagal „demokratines“ klišes, esame įpratę išrinktu laikyti tą, kuris gavo balsuojančių didesnį palaikymą. Tai būtų teisinga ,jei JAV realiai tikrai būtų vieninga unitarine valstybe, bet jos tokios nėra.
Tiksliai išvertus JAV pavadinimą iš anglų, mes jas turėtume vadinti Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis. Kadangi tai yra valstybių sąjunga, tai ir rinkimai kiekvienoje Valstijoje turi savus ypatumus. Bendra tik tai, kad vieną dieną visų Valstijų gyventojai balsuoja už jiems pasiūlytus kandidatus. Ta diena – Valstijose gyvenančių įpareigojimas savo teritorijos rinkikams, nuvykus į Vašingtoną, išreikšti jų valią. Ir ta valia vienu ir tuo pačiu metu išsakoma visose 50 valstybių, kurios ir vadinamos JAV.
Rinkikų skaičius nėra tiesiogiai proporcingas Valstijose gyvenančių skaičiui. Valstija Valstijai – nelygi. Siekiant visiems teritoriniams vienetams sudaryti bent jau apylyges galimybes tikėtis kada nors savo kandidato Baltuosiuose Rūmuose, rinkikų skaičius pradiniame etape buvo apskaičiuotas naudojant kooficientą. Todėl, sakysim, vienoje teritorijoje jis – 0,2 , kitoje – 0,6. Didesnės ir didelės Valstijos sąlyginai turi kiek mažesnį skaičių, o mažesnės kiek padidintą rinkikų skaičių. Svarbiausia, kad tas skaičius – pastovus ir nepriklausantis nuo vidinės ar išorinės migracijos. Tai yra labai svarbi Valstijų politinė nuostata, todėl realiai balsavusių per visas Valstijas žmonių skaičius kartais neatitinka gautų rinkikų balsų skaičių.
Ir tai nėra taip jau nelogiška, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodo: Ajovos gyventojų skaičius apie 3 milijonus, o Pensilvanijos – 13 milijonų. Net jei Ajovoje į rinkimus ateitų 99 procentai balsą turinčių rinkėjų, o Pensilvanijoje – tik kokie 40 procentų, vis vien nėra net teorinės galimybės, kad Ajovos rinkėjai gali ką nors nulemti. Tačiau tokių mažų Valstijų – ne viena ir ne dvi, todėl atsiranda teorinė ir ne vien teorinė galimybė, jog rinkimų „preferansas“gali pasisukti ir jų remiamo kandidato naudai.
Paprasčiau tariant, ne visi JAV balsavimo teisę turintys rinkėjai tiesiogiai renka „federalinį“ Prezidentą, o pačios Valstijos kaip juridiniai subjektai.
Dar kartą kartoju, svarbu ne bendras balsavusių skaičius, svarbus yra Valstijų, pasisakančių už vieną ar kitą kandidatą, skaičius. Tuo labiau, kad pagal absoliučios daugumos Valstijų rinkimų nuostatas, kandidatui, laimėjusiam Valstijoje, atitenka visų rinkikų balsai. Jie nėra proporcingai skirstomi pagal balsavusių už vieną ar kitą sumą.
Štai jums ir atsakymas, kodėl kartais skiriasi bendras laimėjusio ir pralaimėjusio rinkėjų skaičius pralaimėjusio naudai. Beje, tai įvyksta ne taip jau dažnai. Šis atvejis visoje JAV istorijoje – tik penktas.
O dabar sugrįžkime prie sisteminės žiniasklaidos ir „išrinktojo“ Prezidento. („Išrinktojo“ rašau kabutėse todėl, kad, nepaisant lyg ir formalaus rinkikų balsavimo, pagal JAV Konstituciją, tik po šios procedūros jis gali vadintis tikrai išrinktu.)
Taigi, Trampas dar neperėmė Amerikos vairo, todėl jo elgesys negali ir neturi būti laikomas oficialaus valstybės vadovo, kad ir būsimo, veikla. Šiuo atveju jam dar negalioja nei būsimos taisyklės, nei protokoliniai reikalavimai, bet sisteminė žiniasklaida vis vien jį bando nupiešti kažkokiu absoliučiai nieko nenutuokiančiu išsišokėliu, kuriam netikėtai nusišypsojo likimas.
Jei tas gruodžio 19 dienos balsavimas tikrai tebūtų tik formalumas, tai globali sisteminė žiniasklaida, kurios beveik 90 procentų rinkimų metu „grojo pergalės simfoniją“ H.Klinton, jau būtų pakeitusi plokštelę. Dar daugiau, galima manyti, kad ir paties Trampo elgesys, formuojant naują administraciją, būtų kiek kitoks.
Ekspertai stebisi, kad kandidatais ar jau paskirtaisiais į vieną ar kitą svarbią valstybinę kėdę yra respublikonų partijos nariai, kurie rinkiminės kampanijos metu aršiai oponavo D.Trampui ir jo požiūriui. Ypač užsienio politikos klausimais.
Trampas priverstas taip elgtis, nes pagal iki tos lemiamos gruodžio 19 dienos būsimasis Prezidentas turi pristatyti savo būsimą komandą, o tai gali lemti kai kurių rinkikų, įtakojamų savosios partinės viršūnėlės, apsisprendimą. Rinkikai, nepaisant aiškių taisyklių, vis vien išlaiko pasirinkimo teisę ir ypatingais atvejais gali pasielgti savaip. Nors tai labai mažai tikėtina, bet „tą, kuris saugojasi ir Dievas saugoja“.
Taigi, sisteminės žiniasklaidos besitęsianti puolimo kampanija vis dėlto duoda tam tikrus „vaisius“.
Tačiau Trampas turi ganėtinai nemažą persvarą. Tikėtis, kad rinkikai masiškai sustreikuos ir sulaužys duotą priesaiką – abejotina, tačiau „viltis miršta paskutinė“, todėl labiausiai užsispyrę „varo toliau savo vagą“.
Jie negali būti tiek kvaili ir nesuprantantys, kad tuo atveju, jei gruodžio 19 dieną didelė dalis rinkikų surengs „maištą“, tai tokį jų balsavimą vėliau panaikins Valstijų teismai, nes jis neatitiks Valstijose veikiančių įstatymų – balsuoti už tą, kurį dauguma balsų parėmė Valstijos piliečiai. Tada kam visa tai? Kam reikalingas tas priešiškumo gilinimas? Negi šios grumtynės yra tiek svarbios, kad pralaimėjusi pusė, pagal garsiosios istorinės asmenybės Prancūzijos karaliaus meilužės posakį: „Po mūsų nors ir tvanas“, pasiruošusi paaukoti valstybės stabilumą ar net patys savo rankomis ją sunaikinti? Jei dabar kažkokiu būdu sustabdyti Trampo persikėlimą į Baltuosius Rūmus, tai tie, kurie balsavo už jį, imsis ne protestų, o šautuvo.
Jau rašiau, kad Trampas – savo šalies ,joje sukurtos visuomeninės – politinės sistemos produktas ir manyti, kad JAV, atėjus naujam Baltųjų Rūmų šeimininkui, gali radikaliai pakeisti savo užsienio politiką – kvailystė, tačiau būtent taip kažkodėl skelbiama.
Kitas dalykas, kad gali keistis taktika, gali būti atsisakyta kai kurių prioritetų ir pasirinkti nauji arba grįžta prie kur kas senesnių, kuriuos paskutinės Vašingtono administracijos atmetė kaip netinkamus, bet geopolitinės konkurencijos tai tikrai nesustabdys.
Bėda ta, kad ,matyt, dalis pačių Valstijų valdančiojo elito, didelė dalis europiečių vis dar tebemano, kad gyvena pereito šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje, kai JAV dominavimu globalioje erdvėje beveik niekas neabejojo. Deja, bet pačio Vašingtono klaidos, europiečių politinis neįgalumas ir dar daugelis kitokių priežasčių sukūrė naują realybę, kurioje JAV vis dar išlieka didžiausia globalia galia, bet nebe tokia, kad galėtų „užsimerkusi“ diktuoti savas sąlygas. Šiandieninė jos situacija tokia, kad nelabai yra iš ko rinktis. Telieka arba tęsti globalaus spaudimo politiką prieš visus, kurie bent kiek priešgyniauja, bei rizikuoti persitempti, arba laikinai atsitraukti ir laimėti laiko persitvarkymui bei persigrupavimui prieš svarbiausią ateities „mūšį“. Yra ir trečias kelias – visuotinė sumaištis ir globalus konfliktas.
Taip, trečias kelias vienu ypu išspręstų daugelį iškilusių globalios sisteminės krizės problemų, bet šis kelias jokiu būdu negarantuoja, kad patiems jį pasirinkusiems pavyks išlikti, todėl jį rinktis gali tik avantiūristas arba savižudis. Laimėtojų dar viename pasauliniame kare nebus. Ištisos tautos ir valstybės bus šluote nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Tikėtis, kaip tuo viliasi kai kurie „lietuviško kaimo“ politikai, jog karas su kaimynais bus tik lengvas pasivaikščiojimas pasislėpus po NATO šalmu, taip vadinamos konvencinės ginkluotės ribose – idiotiškumas.
Atvirai kalbant ir švelniai tariant, aš visada stebiuosi tuo mūsų taip vadinamu „valdančiu elitu“. Atrodo, kad paskutinius dvejus metus nuolatiniai užkeikimai „rusai eina“, kuriais didele dalimi nebetiki net labiausiai užsispyręs kaimo vidurio žemaitis, jau turėjo būti pakeisti į kokį nors originalesnį „išradimą“, bet ne… Ir tai demonstruoja mūsų provinciališkumą. Mūsų nesugebėjimą analizuoti, prognozuoti ir laiku pasiruošti būsimiems pokyčiams. Demonstruoja pasimetimą ir menkai beslepiamą neviltį.
Ateina laikas, kai kiekvienas apie savo išlikimą privalės pats galvoti, o mes per tuo dvidešimt penkerius metus patys savo smegenimis mintyti taip ir neįpratome. Tiems, kurie bando tai daryti, turime seną kaip pasaulis priemonę – „išdavikas“, „Kremliaus agentas“. Įpratome vykdyti nurodymus. Tai – kita tema, nors ir labai svarbi.
Taigi, jei pasaulio galingieji dar visai neprarado sveiko proto, tai trečiu keliu, nepaisant visokiausių Makkeinų ir į jį panašių stūgavimų, nesuks. O jei nesuks, tai lieka tik viena: laikinai atsitraukti. Kodėl?
2007 – 2008 metais JAV įsiplieskusią finansinę krizę pavyko permesti į kitus pasaulio regionus, JAV šį procesą pristabdė milžiniškomis finansinėmis injekcijomis. Tikrumoje krizė niekur nedingo, ji tik buvo laikinai stabilizuota. FRS buvo priversta sumažinti federalinių rezervų skolinimo palūkanas beveik iki nulio. Tuo pat metu imtasi supirkti taip vadinamus „šiukšlinius“ vertybinius popierius iš sisteminių bankų ir į rinką kas mėnesį papildomai išmesti po keliasdešimt milijardų dolerių.
Didelė dalis šių dolerių taip ir nepasiekė realaus ekonomikos sektoriaus, nusėsdami įvairiausio plauko finansinėse biržose ir didindami valstybių įsiskolinimus. Taip išsipūtė didžiuliai spekuliaciniai burbulai,k urie bet kada gali sprogti, sukeldami milžinišką infliaciją ir ekonominę hiperkrizę. Kad to neįvyktų, būtina palaipsniui mažinti spaudimą šitose dirbtinai sukurtose sferose.
Tai būtų galima padaryti didinant skolinimo palūkanų kartelę, bet tada Valstijoms teks atriekti vis didesnius procentus iš biudžeto, o šis – ir taip deficitinis. Pagrindinės biudžeto išlaidos – gynybai, socialinėms išmokoms, slaptoms tarnyboms, išlikusios savos pramonės ir žemės ūkio subsidijoms bei įvairiausiai paramai užsienio „sąjungininkams“ ir visokiausioms abejotinoms nevyriausybinėms organizacijoms.
Gynyba, subsidijos, slaptosios tarnybos – už jų stovi milžiniškos galingos stambaus kapitalo korporacijos, kurios pelnosi iš gaunamų užsakymų. Mažinti šią dalį, kaip ir socialinių išmokų išlaidas, – rizikinga. Lieka „sąjungininkai“ ir nevyriausybinės organizacijos, kurių dauguma vykdo „penktųjų kolonų“ kitose valstybėse užduotis bei informacijos surinkimą.
Tačiau toks būdas reikštų sunaikinti dešimtmečiais kurtą ir šimtus milijardų kainavusią globalaus visuomenių valdymo, globalios įtakos sistemą, todėl privalu ją išsaugoti, bet būtina pakeisti finansavimo šaltinius. Visa tai, kaip ir dalį gynybos išlaidų, reikia perkelti ant sąjungininkų pečių. Nori jie to ar nenori, bet niekur nedings, sutiks. Kitaip… O tie, kurie realiai yra nemokūs, tegu eina „šunims daužydami per blakstienas“ .Teieško kitų kvailių.
Be to, palūkanų kartelės pakėlimas neišvengiamai įtakoja globalių finansinių srautų judėjimo kryptį. Gavęs „įsakymą“ doleris ima bėgti iš periferijos atgal į centrą, o ten, jei nepasiruošta jo įdarbinti realiame sektoriuje, jis kaupiasi valstybės skoloje arba finansinėse įvairiausio plauko biržose. Spaudimas burbuluose tik padidėja. Tai turi būti daroma apgalvotai ir suderintai.
Norint įgyvendinti Trampo ir už jo stovinčių sumanymą – JAV vėl paversti realia globalioje erdvėje pirmaujančia galia, vien biudžeto apkarpymo nepakanka. Būtina pristabdyti galimų globalių konkurentų vystymąsi. Tokių nėra daug: Kinija, Rusija ir svarbiausia – ES.
Taip, taip, mielas skaitytojau, nors ES skelbiama svarbiausia JAV sąjungininke, bet tikrumoje ji – svarbiausia konkurentė. Demografine padėtimi, atskiromis technologijomis ir bendru BVP ji lenkia JAV. Be to, jinai naudojasi kita, nors ir antraeile, rezervine valiuta, kuri, atsiradus ypatingam atvejui, gali pakeisti dolerį globalioje prekyboje. Būtent ji turi būti susilpninta ir nugramzdinta ir tai galima padaryti kitokiais būdais, nes tie veiksmai, kuriuos vykdė Obamos administracija, neatnešė lemiamo persilaužimo.
Obamos administracija, organizuodama ir paremdama perversmą Ukrainoje, tikėjosi daug griežtesnės Rusijos reakcijos. Tikėjosi karo tarp šių dviejų slaviškų valstybių, o tuo pačiu ir priverstinio ES tiesioginio įsikišimo, bet Putino grupuotė atsisakė visa galva pulti į siūlomą avantiūrą. Ji puikiai sužaidė geopolitinę partiją, atsiimdama Krymą ir tuo būdu sau garantuodama viso Juodosios jūros geopolitinio baseino kontrolę bei reikalingais resursais paremdama Lugansko ir Donecko sričių sukilėlius.
Atsirado kraujuojantis nestabilus regionas beveik pačiame Europos viduryje, kuris nuolat reikalauja ES finansinių – politinių išteklių ir tuo ženkliai alina europiečių galias, bet ne tiek, kiek reikėtų.
Rusai pasiūlė tiesioginiam susidūrimui A.Rytus, bet tai netenkina JAV ir tam drįsta priešintis net dalis „sąjungininkų“.
Šis regionas – svarbių tarptautinės prekybos kelių sankirta ir globalių energijos resursų svarbiausias „sandėlis“.Tiesioginis abiejų geopolitinių galių susidūrimas šitame regione naudingas Rusijai, Iranui ir net Kinijai, bet ne JAV ir tuo labiau ES.
Netiesiogiai sukurta ir veiksmams skatinta radikali taip vadinama „Islamo valstybė“ bei tariama Sirijos opozicija pasirodė nesantys tokie „kieti riešutėliai“ rusų dantims, kaip iš pradžių manyta, ir be tiesioginio JAV armijos įsikišimo pergalės pasiekti neįmanoma, net į tai įsivėlus visai europietiškai NATO galiai, kuri, be amerikiečių, – realiai tuščia vieta.
Trampas – milijardierius. Tokio plauko JAV Prezidentų – ne tiek daug. Taip vadinamų politikų arba politinių menedžerių istorijoje surasite apsčiai, bet tų, kurie tiesiogiai atstovauja kapitalą – vienetai. Jie paprastai pasirodo tada, kai vienai ar kitai tarpusavio konkuruojančio kapitalo grupuotei tampa gyvybiškai svarbu pakeisti vykdomą politiką, o bendro susitarimo pasiekti nepavyksta.
Svarbiausia, kad Trampo laimėjimas ir jo deklaruoti pokyčiai neišvengiamai smogs tai stambiojo kapitalo grupei, kurios pelnas – dolerio išvežimas. Tam bankinio kapitalo ir politinio avantiūrizmo sluoksniui, kuris manosi esantis visiškai arti globalios valdžios pergalės. Kuris sąmoningai ar ne nemato susidariusios realybės ir galimų žiaurių pasekmių jiems patiems.
Tačiau tai nereiškia, kad JAV pakeis savo tikslą – išlikti vienintele išrinktąja, kuriai Viešpats numatė valdyti pasaulį, bet kelias į tai bus visai kitoks. Ilgesnis ir sudėtingesnis, todėl Europai pravartu imti galvoti, o ne laukti nurodymų. Ir tam pirmiausia reiks susitvarkyti su ta ES dalimi, kuri vykdo aiškiai provokacinę politiką savo kaimynės atžvilgiu.
Nepaisant visų priešpriešų, Trampas bus Prezidentu, nes kitaip Amerikos laukia pilietinis karas. Ir rusai čia niekuo dėti. Kaip sakoma žinomoje dainoje: „Nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati…“.To gali norėti tik tas, kuris pasiruošęs numirti už savo idėją. Tokių tarp globalaus kapitalo valdytojų nėra, nes nėra ir tikros idėjos. Tokiu atveju nacionalizmu kvepiantis Trampo siūlymas daug geriau nei nieko.
O mums reikia gerai susimąstyti, nes, švelniai tariant, po krūmu tupinčio traukinys nelaukia. Tai nereiškia, kad turime nusilenkti Rusijai, bet tai nereiškia, kad turime būti tokie pat kvailiai, kaip kaimynai lenkai Kačinskio partijos asmenyje.
