Po to, kai Kražiuose dėl eurų nužudytos keturios moterys, mūsų provincijos likimas vėl ėmė akis badyti. Prisiminta girtuoklystė, nedarbas, skurdas, sodybų tuštėjimo metas, dorinė duobė.
O juk būtovės aušroje kaimas tapo lietuvių tautos lopšiu. Vėliau, Lenkijos-Lietuvos valstybėje, kai mūsų elitas atsisakė lietuviško suverenumo ir net kalbos, ją išsaugojo būtent kaimas, lygiai kaip ir nacionalinę kultūrą. Iš kaimiškojo sluoksnio, o ne iš lietuvišką identitetą beveik išbarsčiusių dvarų, išaugo mūsų inteligentai, XIX gale ėmę brandinti mus valstybingumui. XX amžiuje pirmiausia mūsų kaimas, o kartu su juo ir visa Lietuva, atlaikė visas tos epochos audras.
Taigi, kaimas atidavė valstybei daugiau, nei galėjo. Atėjo laikas grąžinti jam mūsų skolas. Kadangi pas mus atėjo kažkas, ko kaimas nebeatlaikys. Jis neatlaikys vartotojiškų ”vertybių” ir stipresniojo teisės įsigalėjimo. Todėl valstybė turi tapti kaimo globėja, kitaip bus prastai.
Prakalbo apie karą girtuoklystei. Apie bausmių recidyvistams griežtinimą. Dar apie kitas priemones. Bet niekas iš valdančiųjų nedrįso pareikšti, kad būtina kompleksiškai ir skubiai gelbėti kaimą kaip rūšį ir nepateikė daugiametės veiksmų programos. Vėl mūsų vyriausybė primeną kompaniją iš Krylovo pasakėčios, timpčiojančią vežimą kiekvienas į savo pusę. Vėl balsų kakofonija, tapusi tokia visiems įprasta.
O reikėtų ne tiek ir daug. Švietimo srityje būtina atsisakyti vartotojiškumo ideologijos ir grįžti prie tradicinių, krikščioniškųjų principų. Ūkio sferoje – atsisakyti aklo tikėjimo liberalizmu ir priskirti valstybei strateginių sektorių koordinavimo funkciją, nepamirštant samdomo darbo žmonių ir smulkaus bei vidutinio verslo.
Tada dėmesys lietuviškam kaimui taps natūralus ir mes grąžinsime jam mūsų skolą.
O jeigu to nepadarysime, tada, be jokių abejonių, Lietuvos laukia Kražių kryžius.
Algirdas Paleckis
