Tiek uniformuotų ir taip ginkluotų pareigūnų vienu metu Katedros aikštėje neteko matyti nuo 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingo. Įspūdis toks, jog kažkokia teroristų grupuotė įkaitais būtų paėmusi tikinčiuosius Katedroje ir pradėta ruoštis žmonių išlaisvinimui. Realybė gi žymiai paprastesnė – kovinės parengties policininkai tiesiog tapo dvidešimt trečiųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių šventės simboliu. Paprastesnė, bet ir žiauresnė, nes pareigūnai buvo pasiruošę kautis visai ne su teroristais, o su valstybės piliečiais, kuriems Kovo 11-oji reiškia daugiau negu nedarbo dieną.
Šventės išvakarėse iš teleekranų, radijo bangomis nuolatos sklido policijos vadovų patikinimai, kad policija pasiruošusi užtikrinti viešąją tvarką ir pasirengusi susitvarkyti su galimais incidentais. Atrodytų viskas gerai, kad demonstruojamas toks pasitikėjimas, pasikliaunama pavaldinių gebėjimais. Tačiau… Tai, deja, nebuvo šventiškai nusiteikusių piliečių nuraminimas. Tai buvo gąsdinimai, įspėjimai, kad bet kada gali būti panaudota jėga. Jeigu būtų kitaip, tai Kovo 11-ąją policija nebūtų demonstravusi savo kovinio pasirengimo, amunicijos, o atvyktų su lietuviškomis vėliavėlėmis ir išdalintų jas susirinkusiems, kaip kovo 8-osios proga moterims vairuotojoms įteikinėjo tulpes. Negi Nepriklausomybės atkūrimo diena nėra visos Lietuvos šventė?
Šalies vadovai, žinomi politikai mėgsta pabrėžti, jog Lietuva yra civilizuota demokratinė valstybė. Paprastai tokiose valstybėse policija pirmiausia yra patarnaujanti, paslaugas teikianti institucija, o ne jėgos struktūra. Kaip jėgos struktūra ji dominuoja bananinėse, režimo šalyse.
Kovo 11-ąją simboliškai buvo pademonstruota, kokioje šalyje iš tikro mes gyvename. Skambios valdžios pareigūnų frazės apie demokratiją, civilizaciją ir šį kartą realybėje prasilenkė su tiesa. Kaip ir vieno garbaus politiko Kovo 11-osios proga išsakytos mintys, lyg tarp kitko pastebint, jog „Lietuvoje yra kirminėlių, kurie graužia nepriklausomybės vaisius“. Deja, tai jau ne kirminėliai, o greičiau graužikai mutantai.
…Kovo 11-osios pavakare radijo bangomis (tikriausiai Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga) vėl skambėjo žinoma Atgimimo laikų daina Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Tėvyne, tu mano tėvyne, / Su kuo ir prieš ką tu eini?…“ Simboliška. Iš tiesų, ar per tuos dvidešimt trejus metus toli mes nuėjome? Ir apskritai, kur link mes einame? „Tu vėjo paklausk/ Tau vėjas atsakys…“, skambėjo jau kita, ne mažiau žinoma daina. Galbūt taip pat simboliškai. Anuomet, 1988-siais iš tamsos ėjome į šviesą, iš sąstingio į pabudimą. O dabar…
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
