Prof. Povilas Gylys
Kiekvienam pilietišką sielą išlaikiusiam, valstybininko dvasią tebeturinčiam tai buvo sukrečiantis vaizdas: Kovo 11-ą mūsų valstybinės simbolikos beveik nesimatė. Nors buvo švenčiama VALSTYBINĖ Lietuvos šventė. Ją užgožė kitos šalies simbolika.
Simboliai (vaizdiniai ar garsiniai) – vėliavos, herbai, himnai, ritualai yra svarbūs viešojo gyvenimo apskritai ir valstybės konkrečiai atributai. Kas atsitinka, kai viena šalis nukariauja kitą? Vienas pirmųjų žingsnių tokiais atvejai būna nugalėjusios šalies vėliavų iškėlimas virš nugalėtos šalies valdžios institucijų pastatų – karaliaus rūmų, parlamentų bei vyriausybės būstinių ir t.t. Vietoj nugalėtųjų vėliavos keliama nugalėtojų vėliava. Toks simbolio pakeitimas reiškia, kad viena valstybė išnyksta, kita toje teritorijoje paskelbia savo valdžią…
Visais laikais iki šiol, prieš įsigalint liberaliai „modernybei“, net senų senovėje, buvo gerai suvokiama simbolių galia. Todėl, pavyzdžiui, karo lauke visos pusės kaip akies vyzdį saugodavo savo vėliavą ir vėliavnešį. Nes jų netekimas reiškė pralaimėjimą. Pradžioj simbolinį, o po kurio laiko, labai tikėtina, ir faktinį.
Dabar kiti laikai – „žinių“ bei „demokratinėje“ visuomenėje vėliavos iškėlimas jau dideliu laipsniu nėra gilią prasmę ir reikšmę turintis, pamatinius pasąmonės klodus siekiantis ir virpinantis veiksmas. Daug kur jis tapo tik formalia viešųjų ryšių akcija. Ir tai rodo visuomenės dezintegravimą, vienybės jausmo praradimą ir, tuo pačiu, jos, visuomenės, nykimą.
Kol mūsų trumpalaikė atmintis veikia, prisiminkime tik ką praėjusias Kovo 11-os d. iškilmes. Jose buvo demonstruojama beprecedentinė nepagarba Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintiems nacionaliniams simboliams. Pirmiausia, valstybinei vėliavai. Mūsų nacionalinė vėliava buvo užgožta, jos beveik nesimatė, net tos vėliavos spalvos išnyko iš internetinių valstybinių institucijų svetainių. Kai kas net aiktelėjo – negi mus vėl kažkas užkariavo?
Kol kas ne, bet žingsnis valstybės kapituliavimo linkme padarytas. Ir rimtas – nacionalinės vėliavos, jos spalvų atsisakymas VALSTYBINĖS šventės metu gali būti įvertinta kaip nacionalinio masto į žmonių pilietinę pasąmonę nutaikyta PSICHOLOGINĖ DIVERSIJA, kurią, kas gali paneigti, įvykdė arba neprotingi, arba nelojalūs savo valstybei, svetimoms jėgoms tarnaujantys valdžios atstovai. Kas gali paneigti, kad jie tokiu, nekariniu, bet psichologiniu būdu siekia, jei ne iš karto sunaikinti, tai bent susilpninti Lietuvos valstybę. Nors oficialiai skelbiami jų šūkiai yra provalstybiški. Žodžiais jie – už valstybę, betgi darbais jie ją, valstybę, naikina. Ne visiems suvokiamu būdu.
Tuo, kai kam mažareikšmiu, veiksmu buvo suduotas smūgis mūsų kolektyviniam nacionaliniam imunitetui, išplatintas antivalstybinis, antipilietinis virusas, prilygintinas socialiniam ŽIV-ui. Juk mūsų lietuviška simbolika yra žmones į piliečių asociaciją telkianti viešoji gėrybė, bendrasis gėris (public good), be kurio gyvybinga valstybė, kaip bendrų poreikių saugumui bei teisingumui turinti piliečių bendruomenė, yra praktiškai neįmanoma. Bendrystė, vienybė (prisiminkim mūsų himno žodžius – „vienybė težydi“), kuriant valstybę kaip bendrojo gėrio „gamintoją“, beveik neįmanoma be mus jungiančių simbolių bei ritualų. Ir juos stumti iš viešosios erdvės negalima jokia dingstimi.
Dingstis yra – parama krauju srūvančiai Ukrainai. Taip, mes pergyvename dėl tos šalies likimo, mes turime tos šalies žmonėms teikti humanitarinę pagalbą, galime diskutuoti dėl kitų paramos formų. Tačiau ta parama turi turėti ribas – neturi virsti savo valstybingumo atsisakymu. Jei mes atsisakom vienu atveju savo simbolių, kitu atveju, tarkim, abėcėlės, mes tą ribą (daug kas to nepajėgia suvokti) peržengiam. Padėdami kitiems, neturim naikinti savo valstybingumo dvasios. Mes irgi turim teisę egzistuoti. Nuėję išnykimo keliu, mes ateityje jau niekam negalėsime padėti – mūsų, kaip valstybės, jau nebebus.
Tai, kas vyksta su mūsų simbolika, galima paaiškinti dviem veiksniais – dvasiniu mūsų elito nuopuoliu, išprotėjimu arba kitų šalių įtakos agentūrų poveikiu. Labai didelė tikimybė, kad veikia abu veiksniai. Tačiau šio nedidelio teksto rėmuose mes plačiau jų neanalizuosime. Paliksime kitam kartui.
Ir pabaigai – ne, Ukraina mūsų neužkariavo. Jai pačiai, vargšei, yra iškilusi egzistencinė grėsmė. Antra, nesakau, kad Ukrainos vėliavos negalima kelti. Vienok, visur ir visada reikia vadovautis sveiku protu ir neprarasti saiko bei sveiko patriotizmo jausmo. O to jausmo mūsų dvaras (gelminė valstybė) neturi. Tiesiog jo neduota. Šią Kovo 11-ą jie tai aiškiai parodė.
P.S. Laukiau mūsų inteligentijos, mūsų dvasinio elito reakcijos. Laukiau, kad reaguos signatarai – juk Kovo 11-ą jie yra dėmesio centre. Galvojau, kad nacionalinės vėliavos, jos spalvų dingimas bus įvertintas tautinių jėgų ir apskritai opozicijos atstovų. Tačiau rimto atolėpio į šią anomaliją, į rimtos nacionalinės ligos – valstybinio imunodeficito sindromą – požymius praktiškai nebuvo. Visiems jiems, išeitų, nacionalinės vėliavos, jos spalvų išnykimas valstybinės šventės metu nėra bendrojo blogio, gelminės visuomenės negalios simptomas.
