Jonas Siaurukas
Mažas esi ir pakeist nieko negali…
Sena dainelė
Kai buvau jaunas ir dirbau fabrike, tą dainelę („mažas esi ir suprast nieko negali, mažas esi ir pakeist nieko negali“…) per cecho radijo tašką kelis metus „suko“ beveik be perstojo.
Tada taip norėjosi laisvės, ir pagaliau po daugelio metų laisvė netikėtai atėjo… „Vakarai“ atėjo pas mus, ir paaiškėjo, kad ne viskas gerai tuose Vakaruose. Mes jų visai nepažinojome.
Neseniai laukiant autobuso išsikalbėjau su viena ponia: ji pasakė, kad „niekad taip gerai negyvenom“. Bandžiau atkreipti jos dėmesį, kad yra problemų: karas, gamtos naikinimas, mažų tautų nykimas, moterys nebenori gimdyti vaikų, šuniukus ir katytes labiau myli, tauta įkišta į paskolų maišą. Ji atsakė: mane tėvelis mokė, kad gyventi reikia šia diena, nes gyvenimas toks trumpas. Mano šeima gyvena gerai, o dėl paskolų – visos išsivystę šalys labai prasiskolinę, man tai nerūpi.
Dabar skolinsimės ginklams pirkti, girdėjau bankų lobistę kalbant, ir tik sovietiniai atsilikėliai mano, kad skolintis blogai.
Ar paskaičiavote kada, kiek padidėja mokėjimas už namo renovaciją, jei už paskolą reikia mokėti procentus keliasdešimt metų? Pirkimas su paskola – tai pirkimas brangiau. Smetoninė Lietuva net pasaulinės krizės metu buvo mažai praskolinta.
Bet A. Smetona dabar nelabai pagarboj. Tik Palangos meras išdrįso pastatyti jam paminklą. (Vilnius net Vyčio bijo, GĖDA!). O juk mokytis reikia ne tik iš visų, bet ir iš savo tautos istorijos.
Nepatinka man, dar tebeturiu daug socialistinio mąstymo, ir vis gilėjanti visų gyvenimo sričių prichvatizacija. Norima privatizuoti, parduoti užsieniui viską? Niekas manęs taip nesunervino, kaip „elektros rozetės“ privatizavimas. Kodėl valstybė atsisako dalies savo pelno, kai jai taip reikia pinigų? Ir t.t. Biudžetas, prekyba – deficitiniai…
Ar pats karas nėra tapęs verslu? O juk kenčia tautos, žmonės. Tikiuosi, kad D.Trampui pavyks sustabdyti tą beprotybę. Mano mama gimė ir augo Ukrainoje, man labai gaila šios tautos, bet ką mes, maži, galime padaryti, jei JAV ir ES nepadarė, nepadėjo „kiek reikia“?
Beje, JAV, Laisvo Pasaulio Lyderis, yra taip prasiskolinę, kad turi rimtų problemų ne tik su savo karinių pajėgumų finansavimu, bet periodiškai ima stigti pinigų valstybės tarnautojų algoms. O kaip tai sprendžiama? Didinant valstybės skolą. Ar to iš jų mums reikia mokytis?
Visų bėdų ir „kaltų“ nevardinsiu…
Bet kaip pakeisti, pagerinti padėtį daugelyje sričių? Vieni laukia Naujo Mesijo, Gelbėtojo, jų jau keletą turėjome. Nieko nepadėjo. Kiti sako – reikia gilinti demokratiją. Nemanau, kad geriausias būdas – plebiscitai, kaip Šveicarijoj (vienas diplomatas sakė, kad toje šalyje net opozicinės partijos dalyvauja proporcingai gautiems balsams valdžioj). Keista, pagrindiniai gana konservatyvios visuomenės pagrindai ten negriūna. Bet juk gali griūti jaunose, nebrandžiose visuomenėse, jei atsirastų koks populistas – gelbėtojas, užsimanęs įvesti lygybę ir brolybę, toliau tęsti vidurinio sluoksnio naikinimą, arba bet kokį kitokį diktatą. Matyt, Šveicarijoje yra didelis ir senas tradicijas turintis, pastovus, pasiturinčių žmonių sluoksnis, kuris ir užtikrina tvarumą.
Tad skurdžioje visuomenėje, kur klesti pavydas, norima gyventi iš išmokų, populizmas yra gana pavojingas. Blogiausia, jei joje nėra šviesuolių, kurie tą suprastų ir tinkamai vadovautų tautai.
Arba jie neaktyvūs.
Tie šviesuoliai – nebūtinai žinomi menininkai ar mokslų daktarai. Bet mąstantys, jaučiantys atsakomybę už savo tautą, aktyvūs partijų žmonės. Jie, „šviesuoliai“, dabar dažnai kritikuoja, bet į partijas neina, nes jų „nelaukia, nekviečia“ (taip sakė vienas politologijos profesorius).
O jei nesi partinėse struktūrose, realios įtakos net dideli rašytojai, kaip J. Marcinkevičius, neturėjo… Kritikų turime pakankamai. Veikėjų – labai mažai. O kai kurie tuščiakalbiai įtartinai per daug turi vietos žiniasklaidoje. O ir tos „žiniasklaidos“ labai nevienodos – kai kurios šališkos, tarnauja savo „bosams“. Yra ir slaptų priklausomybių, apie kurias visuomenė nieko nežino. LRT kritikuoja gražulius, žemaitaičius ir kitus, bet neduoda (ar per mažai duoda) jiems galimybių pasisakyti.
O partijose kas blogai? Yra ten solidarumo, bet yra ir tarpusavio konkurencijos, lyderiai įsikibę į savo postus, „kalta“ nepagarba, o gal ir pavydas, politinės kultūros stoka.
Be to, politologų daug, o žmonių supratimo, kokios yra pagrindinės politinės idėjos ir srovės – mažai. Tarp daugybės srovelių nebesimato giliųjų srovių. O labai reiktų ir tikros socialdemokratijos, negriaunančios teisingos visuomenės pamatų, ir tikro konservatizmo. Ir Vidurinį sluoksnį atstovaujančios srovės.
Kada gi ims kurtis LAISVĖS ATKŪRIMO FRONTAS? Jį galėtų sukurti tik lyderiai politiškai gerai pasimokę iš Lietuvos Aktyvistų, Laisvės sukilėlių fronto, kuriame buvo susivieniję labai nevienodų srovių žmonės. Vienas tik P. Gražulis išdrįso pasakyti, kad ES parlamentas gal nelabai yra reikalin-gas. Kiti politikai tikisi gauti ramių ES sinekūrų?
Artėja Kovo 11. O istorija klastojama. Yra daug klausimų. Ar reikia vadinti netikrais vardais tuos, kurie nebuvo tuo, kuo dabar vadinami. Ar ne darbai svarbu už laipsnius ir rangus? Nusikaltimu Sąjūdžio atminimo šventei reikia vadinti Suvažiavimo rūmų atidavimą be jokio pagrindo vien žydų bendruomenei. Sąjūdžio tikslas juk nebuvo lietuvybės naikinimas, kuris dabar vyksta? Gal žydų bendruomenei būtų pakakę memorialo Olandų gatvėje? O gal specialiai kiršinami lietuviai ir žydai, lietuviai ir slavai (per prievartą diegiant jų rašybą, autonomijas, etc., Lietuvoje?). Dėl lietuviškos rašybos kovoja lietuviai šimtmetį, deja, nei landsbergistai, nei brazauskininkai, nei jų palikuonys dėl jos nebekovoja.
Tokie reiškiniai – ne vien Lietuvos liberalios leftistinės ligos. Todėl ir nykstam ne vien mes, bet visa Europa. Net juokinga girdėti, kad net vokiečiai nebesugeba nieko išspręsti nepadidinę leidimų skolintis. Ar nebus taip, kad Rytai aplenks Vakarus?
Turime tikrai daug išsilavinusių žmonių. Kai kurie sugeba net neblogai uždirbti. Turime ir labai turtingų žmonių. Bet ar jie mąsto apie tautos ateitį? O gal jiems tai nerūpi, nes jau seniai turi vilas užsieniuose? Arba ieško ten darbo.
Labai svarbu, kad Lietuvoje nebūtų žlugdomas dar labai silpnas vidurinis, pasiturinčių žmonių sluoksnis, kad lietuviai neprarastų žemės, namų. Nes tai „vidutiniokus“ ar kiek prakutusius (nereikia jiems pavydėti) labai pririša prie Tėvynės. Kiti – didžturčiai ir proletarai – labai mobilūs, jiems tėvynė mažiau rūpi, juos traukia globalios perspektyvos ir geri atlyginimai ir pensijos Norvegijoje ar kitur. Matyt, kai kam labai rūpi, kad lietuviai nenorėtų gyventi Lietuvoje, kad jų šeimos mažėtų.
Daug yra Lietuvos žlugdymo, žmonių kiršinimo ir erzinimo svertų. Mažai yra pagalbos žmonėms, jų saugumui, jų turto saugumui galimybių.
Nauja valdžia padės? Deja, nei G. Paluckas, nei R. Žemaitaitis nenori ar nedrįsta (negali?) ryžtingai stoti ginti lietuvybės, kurią reikia suprasti labai plačiai. Motyvai gal skirtingi, vienas aukštaitis, kitas – žemaitis. Reikia gerbti kitas tautas, o žydus, lenkus, rusus net mėgstu. Bet… nei lenkams, nei rusams, nei žydams pavojus išnykti negresia. Jie pakankamai dideli ir stiprūs, patys save apsigins (gal galėtumėte ir mums padėti kurti lietuvišką Lietuvą?).
Kas valdžią valdo, kas jai trukdo dirbi, gal plepalynė parlamente, liberali ideologija? Klaidos, kitos įtakos? Reiktų daugiau drąsos, tauta gal suprastų. G. Palucko kalba – diplomatiškesnė, R. Žemaitaičio irgi ne per daug konkreti. Nejau ir jie leis ir toliau praskolinti Lietuvą, negins jos laisvės ir ramybės norinčių žmonių?
Turtas padeda žmogui būti šiek tiek nepriklausomu nuo darbo rinkos ar kitokių kaprizų. Deja, didesni turtuoliai tik ir svajoja, kaip lengvai praturtėti mažesnių turtuolių sąskaita. (Ką paimsi iš „darbo jėgos“? Jai reikia duoti darbo ir atlyginimą, o tą ne visi „darbdaviai“sugeba).
Valstybė , vadovaujama Prezidento ekonomisto, atrodo, ruošiasi parduoti kuo daugiau savo turto ar net valiutines atsargas. O žmonės vis dažniau turi rūpintis savimi tik patys. Kam reikalinga tokia valstybė?
Neteisinga politika pavergti, sužlugdyti tautą galima ne tik tankais, bet ir bankais, biurokratiniu vilkinimu, laisvų žmonių, kūrybos žlugdymu. Beje, dėl tankų. Vienas ukrainietis per TV sakė, kad gal norima iškišti moraliai jau senstantį šlamštą. Pasaulis keičiasi, ir karas gal greit bus visai kitoks.
Lietuva, jei geriau panaudotų tuos milijardus, galėtų padaryti tikrą proveržį moksle, pažangoje. Vargšai šelpia turtuolius spekuliantus.
Biurokratizmas, bet koks neteisingumas, neobjektyvumas, silpnas ryšys tarp kūrėjų ir valdžios, vis labiau stumia žmones iš tėvynės. Kažkodėl vis labiau dėl menkų dalykų žmonės turi pasirūpinti patys, kai dar neseniai tą padarydavo institucijos…Tik „socialinis“ sektorius didėja, kai reikia išlaikyti jau niekuo nebenaudingus verslui vargšus…
Ir taip atsiveria kelias imigracijai, ar netapsime greitai mažuma savo valstybėje? Tokius teiginius jau daug metų kartoja opozicinė patriotinė visuomenės dalis, bet jų negirdi kurčia valdžia, o trūkumų nemato Temidė akla.
Nustebino elektros linijų naikinimas. Gal jų reikės vėliau? Juk Baltarusijai kažkada tiekėm daug laiko už dyką pigią „naktinę“ elektrą, gal kada nors jie mums atsilygins? O gal su Karaliaučiaus kraštu galėsim palaikyti geresnius santykius, tad kodėl taip skubant naikinti tai, ko vėliau gal reikės? Vėl pirksim, per brangiai, kaip visada?
Dabar aš jau 20 metų ne visai tikras palangiškis. Mes – poetų tauta. Ne taip seniai išėjo Anapilin palangiškiai Albinas Šerelis, Gediminas Griškevičius… Gerų minčių vaikams ir suaugusiems yra jų poezijoje… Kas sudomins jaunimą tėvų ir senelių kūryba? Juos jau moko AI, su JUO jau kalbamasi. Niekas nemoko mokinių su jų kūrybos pagalba… Kūryba irgi tapo muge, komercija.
Niekas nebeklauso net Mozės, nei Kristaus, žodžių.
Ugdymo, sveikatos apsaugos problemos, o ne ginklai – svarbiausia. Viena netikrų konservatorių politikė pasakė, kad padidinom atlyginimus mokytojams, bet tie pinigai buvo nelygiai paskirstyti, todėl yra daug nepatenkintų. Ar turi mokytojas visą gyvenimą gauti daugiau algos, jei kažkada sugebėjo sutvarkyti savo popierius, nors dirba lygiai taip pat, kaip ir kiti kolegos? Ar nėra per daug ŠVIETIME baisaus biurokratizmo, kurio tikrai nebuvo „prie Smetonos“?
Tik užsimenu apie tai, ką Naglio alėjoje ne kartą girdėjau iš specialistų. Tai – didelės ir sudėtingos temos, ir vien atlyginimų sutvarkymo čia nepakanka.
Ką gi daryti paprastiems žmonėms, kurie, pavyzdžiui, nenori, kad Palangos jūros vaizdą užstotų vėjo malūnai? (Svarbu ne vien tik gražus vaizdas, bet ir jūrų geologija, mažoji laivyba, turizmas).
Kodėl viską atiduoti saujelės turtėjimo labui?
Ką daryti eiliniams žmonėms? Ar pakanka vien balsuoti? Mano patarimas – eiti į politines partijas, vien tik balsuoti nepakanka. Niekas, įsitikinau, dalyvavau kaip rinkimų komisijos narys trijuose rinkimuose, rinkimų nefalsifikuoja. Galimybė demokratijai yra. Bet … yra ir demokratijoje galimybė tarpti blogiui.
Jei partijose įsivyrautų vien populistai, būtų blogai. Jei einat į partijas, turite žinoti pagrindines politines idėjas. Nekopijuoti Vakarų, nes ten vyrauja tik viena idėja, pinigų valdžia. O kai ji valdo, akivaizdu, ir pačiai Vakarų ekonomikai darosi riesta.
Tikiu, kad mes, maža tauta, kaip ir kitos, galim susitvarkyti geriau. Kad ir „eiliniai“ žmonės gali tapti politiškai raštingais.
Žinoma, galima rūpintis tik savo, ar tik savo šeimos, gerove, tapti kosmopolitais… Ir tokią teisę žmonės turi turėti.
Bet tie, kurie dar galvoja apie mažas tautas ir apie Gamtą (ji naikinama sparčiai) irgi juk turi turėti teisę išlikti.
Visą laiką maniau, kad Pirmiausia buvo Žodis. Dabar matau, kad J.W.Gete buvo teisus – pirmiausia buvo veiksmas. Jis turi būti kolektyvinis, gerai apgalvotas, suderinantis visų teisėtus interesus. Tam veiksmui atlikti reikia įveikti savo lietuvišką charakterį, ar ne? Juk apie kai kuriuos dalykus sakoma: tai labai lietuviška.
Yra ir ne globalių, ne nacionalinių problemų. Palanga gražėja, kas geriau, jos plėtra, ar mažas kurortinis miestelis? Kokia svarbi jūra, Lietuva dar to nesupranta.
Kokia kova už Lietuvą turi būti, kad ji nevirstų Liūdno Vaizdo riterių kova su vėjo malūnais? Tiek vidaus, tiek savivaldybių, tiek užsienio politika turi būti protinga. Bet partijos ir jų veikėjai ateina į valdžią trumpam. Kaip nesusigundyti visų pirma spręsti savo, o ne tautos, ne visuomenės reikalus?
Nebešventiškos tos dekoratyvinės šventės… Tos olandiškos gėlės ant kritusių kapų… Geriau sugiedotų Maironio „Oi, neverk, motinėle, kad tavo sūnus…“ turi išeiti ginti Tėvynės, kurią reikia ginti ne vien ginklais. Bet… ar grįš tas sūnus, iš užsienio? Gal jos vaikaičiai jau nebelietuviai?
