Pastaruosius ketverius metus Lietuvą valdė socialdemokratai, o konservatoriai buvo opozicijoje – tokia yra oficiali įvykių versija. Vis dėlto, kas įdėmiai sekė Seimo ir Vyriausybės darbus per šiuos metus, turėjo pastebėti, kad socialdemokratai pratęsė praktiškai visus ankstesnės konservatorių Vyriausybės darbus. Tiesa, jie nedrįso statyti naujos atominės elektrinės, kurios labai norėjo konservatoriai. Tačiau jeigu socialdemokratai būtų visiškai ignoravę referendumo rezultatus ir pradėję elektrinės statybą, tai būtų per daug įžūlus Lietuvos Konstitucijos pažeidimas ir socialdemokratai to daryti nedrįso.
Socialdemokratai, vykdydami ankstesnės A.Kubiliaus Vyriausybės programą, padarė netgi daug daugiau negu pati A.Kubiliaus Vyriausybė. Programos dalį, susijusią su energetika, kurią konservatoriai laiko svarbiausia, socialdemokratų Vyriausybėje netgi ir vykdė konservatorių žmogus – Rokas Masiulis.
Taip pat socialdemokratai pratęsė ir konservatorių vykdytą proamerikietišką užsienio politiką, pagrįstą paranojiška neapykanta Rusijai. Siekdami įsiteikti amerikiečiams socialdemokratai vėl įvedė privalomą karo tarnybą, o visą valstybės biudžeto lėšų prieaugį, gautą iš ekonomikos augimo, nukreipė krašto apsaugos finansavimo didinimui. Suprantama, kad tokiu atveju neliko lėšų kitoms sritims, finansuojamoms iš valstybės biudžeto. Todėl buvo tęsiama A.Kubiliaus taupymo politika – mažinama bendrojo vidaus produkto dalis, skiriama švietimui, sveikatos apsaugai ir kitoms sritims.
Nors savo programoje socialdemokratai žadėjo naikinti mokyklų finansavimą pagal mokinio krepšelį, kuris naikina, žlugdo visas kaimo mokyklas, bet savo pažado neįvykdė, netgi, priešingai, tęsė liberalų sugalvotą švietimo krepšelizaciją, įvesdami dar ir neformaliojo ugdymo krepšelį.
Pensininkams socialdemokratai sugebėjo pensijas padidinti vos kelias eurais, nors dėl infliacijos pensininkų pensijos nuvertėjo penktadaliu. Pensininkų (Sodros) pinigais buvo dengiamos valstybės biudžeto skylės. Tą patį darė ir ankstesnė A.Kubiliaus Vyriausybė.
Nežiūrint to, kad socialdemokratai visą savo kadenciją klusniai vykdė konservatorišką, liberalią, paranojiškai rusofobišką programą, konservatoriai visą tą laiką iš socialdemokratų tyčiojosi, juos niekino sakydami, kad socialdemokratai nieko nedirba. Susidarė įspūdis, kad konservatoriai socialdemokratus laiko mazgote, skuduru, į kurį galima nusivalyti kojas, o socialdemokratai nedrįsta tam pasipriešinti. Socialdemokratai tarsi atliko „nuskriaustųjų“ vaidmenį, o konservatoriai – „vierchų“.
„Vierchai“ įsakinėja, o „nuskriaustieji“ visus jų įsakymus vykdo nedrįsdami net ir cyptelėti.
Galų gale tam, kad konservatorių pergalė Seimo rinkimuose būtų garantuota, socialdemokratų vadas A.Butkevičius prieš pat Seimo rinkimus padarė „charakiri“ savo, Socialdemokratų partijai, Seime prastumdamas socialinį modelį, Darbo kodeksą, kuris žlugdo Lietuvos ekonomika, o dirbančiuosius nubloškia iš dvidešimt pirmojo į devynioliktą amžių.
Šiuo atveju konservatoriai sužaidė labai gudriai tokį liberalizuotą Darbo kodeksą priimti jie norėjo ir tada, kai Vyriausybei vadovavo A.Kubilius. Tačiau tada jiems to padaryti nepavyko. Dabar gi jie savo svajonę įgyvendino svetimomis – socialdemokratų rankomis. Matydami, kad Seime pakaks balsų tam, kad būtų atmestas Prezidentės veto, dauguma konservatorių nebalsavo už veto atmetimą. Tokiu būdu konservatoriai įtiko ir Prezidentei, ir neprarado savo reitingų dėl absoliučiai daugumai žmonių nepalankaus sprendimo priėmimo.
O kaip būtų galima paaiškinti A.Butkevičiaus elgesį? Negi jam nei jo, nei jo partijos reitingai, nei Lietuvos žmonių, nei visos valstybės gerovė yra nesvarbi? Šių metų pradžioje A.Butkevičius yra pasakęs: „Aš noriu istorijoje parodyti savo padarytus darbus“. Kadaise vienas veikėjas, norėdamas, kad jo vardas išliktų istorijoje, sudegino šventyklą. Ir iš tiesų, praėjo tūkstančiai metų nuo to įvykio, o šio žmogaus vardas istorijoje išliko. Taigi ir A.Butkevičius sumąstė „sudeginti šventyklą“ (panaikinti dirbančiųjų socialines garantijas), kuri didelėmis visų dirbančiųjų pastangomis buvo pastatyta daugiau kaip prieš šimtą metų.
„Ta pati mergelė, tik kita suknelė“
Vis dėlto, norint laimėti rinkimus, politikui daug svarbesni ne kokie nors padaryti darbai, bet įvaizdis. Lengviausia rinkėjui „parduoti“ kovotojo su korupcija įvaizdį. Kadaise, kai dar buvo gyvas socialdemokratų lyderis A.Brazauskas ir jis vaidino didelį vaidmenį Lietuvos politikoje, konservatorių lyderis A.Kubilius ir sugalvojo sukurti tokį „kovotojo su korupcija“ įvaizdį tam, kad padėtų konservatoriams laimėti rinkimus. Reikia pripažinti, kad A.Kubiliui jo planas pavyko. Kadangi nieko sensacingo A.Kubilius nesugalvojo, buvo prisiminta sena, jau seniai žiniasklaidos išnagrinėta ir pamiršta laukinės privatizacijos pradžioje įvykusi istorija, susijusi su A.Brazausku, K.Butrimiene (vėliau pavirtusia Brazauskiene) ir „Draugystės“ viešbučiu. A.Kubilius nuolat tai pateikdavo kaip didžiausią korupcijos faktą, nors šiuo atveju privatizacijos metu keltas svarbiausias tikslas buvo pasiektas – viešbutis sėkmingai veikė, nors daug kitų objektų po „teisingos“ privatizacijos pavirto griuvėsiais.
Anuometinę „sėkmės istoriją“ kompromituojant socialdemokratus ir jų lyderį konservatoriai pabandė pakartoti ir prieš šiuos Seimo rinkimus. Pirmiausia buvo „griebtas“ A.Butkevičiaus žentas. Tačiau tai nesukėlė reikiamo efekto – A.Butkevičiaus reitingai nesumažėjo. Tuomet imta kompromituoti kitą įtakingą socialdemokratų partijos narį – R.Malinauską. Konservatoriai bet kokia proga visų pirma kalbėdavo apie „Vijūnėlės dvarą“ ir su tuo susijusį R.Malinauską. Pastarasis didvyriškai gynėsi, dešimtis kartų atsakinėdamas į tuos pačius žurnalistų klausimus. Visi kiti socialdemokratai visą šį procesą tik bejėgiškai stebėjo.
Viskas pasibaigė tuo, kad prieš pat Seimo rinkimus socialdemokratų vadas A.Butkevičius, sportine terminologija sakant, „įsimušė įvartį į savo vartus“, prastumdamas neoliberalų Darbo kodeksą ir socialdemokratai konservatoriams varžybas pralaimėjo.
O juk socialdemokratai turėjo daug geresnį kozirį kovoje su konservatoriais negu „Vijūnėlės dvaras“, tačiau jo visai nepanaudojo. Socialdemokratai galėjo nuolat aiškintis, kas G.Landsbergio žmonos darželių ir mokyklų verslą sieja su energetikais, Energetikos ministerija. Konservatoriai labai kritikavo krašto apsaugos ministrą J.Oleką už „auksinius šaukštus“, bet juk buvo skelbta, kad bendrovė, pardavusi tuos šaukštus kariuomenei ir nuolat laiminti viešuosius pirkimus, taip pat turi ryšių su Landsbergių šeima. Taigi šaukštų skandalas bumerangu galėjo grįžti konservatoriams.
Permainos, kurios neįvyks
Pirmą rinkimų turą minimalia persvara laimėjo konservatoriai. Politologai pranašavo jiems pergalę ir antrame ture. Konservatorių vadas G.Landsbergis arogantiškai skelbė apie būsimas didžiules permainas neįvardindamas konkrečiai, kokios jos bus. Tikriausiai konservatoriai vėl būtų ėmę statyti atominę elektrinę, nes konservatorių ministras socialdemokratų vyriausybėje Rokas Masiulis neseniai aiškino, kad ateityje Lietuvoje labai didės elektros energijos poreikis. O G.Landsbergis žadėjo Edukologijos universitetą visai uždaryti (matyt, Lietuvai mokytojų, kuriuos ruošia šis universitetas, visai nereikia) ir iš viso Lietuvoje palikti tik tris universitetus. Būtų atleista ir pusė mokytojų. Tai reikštų tolesnį mokyklų naikinimą.
Tik įdomu, ar G.Landsbergis, vykdydamas permainų politiką, uždarytų ir savo žmonos A.Landsbergienės valdomas mokyklas? Juk kam reikalingos tos A.Landsbergienės mokyklos, jeigu Lietuvoje mokyklų yra per daug, o A.Landsbergienės mokyklos dirba labai neefektyviai, nes jose mokslas kainuoja dešimt kartų brangiau negu valstybinėse mokyklose?
Vis dėlto tikėkimės, kad G.Landsbergio permainos neįvyks, nes antrame ture konservatorių partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Didžiule persvara laimėjo R.Karbauskio žalieji valstiečiai.
Po triuškinančio pralaimėjimo – šantažo korta
Permainas žada ir R.Karbauskis. Tačiau tai visai kitokios permainos negu G.Landsbergio permainos. R.Karbauskis žada įgyvendinti radikalias kovos su alkoholizmu priemones, ištaisyti klaidas, padarytas švietime – panaikinti mokinio ir studento krepšelį, pataisyti vergovę Lietuvoje įteisinantį Darbo kodeksą, pagerinti pensininkų padėtį padidinant jų pensijas ir panaikinti privačius pensijų fondus. Šiuos pažadus realiai įgyvendinti ir tai tikrai pagerintų Lietuvos žmonių ir visos valstybės padėtį. Tam reikia tik politinės valios. Bėda yra ta, kad R.Karbauskio partija neturi sąjungininkų Seime. Partijos, esančios Seime, nepalaiko šių idėjų.
Bene daugiausia savo idėjų palaikymo R.Karbauskis gali susilaukti iš lenkų. Tai galbūt visai netikėta. Šiuose rinkimuose lenkai visiškai pakeitė savo rinkimų strategiją. Jeigu anksčiau lenkus atstovaudavo V.Tomaševskis ir tuomet jų didžiausią ir bene vienintelė idėja buvo įkelti lenkiškas raides į lietuvišką abėcėlę ir pakabinti lenkiškas gatvių pavadinimų lenteles, tai dabar rinkiminėje agitacijoje apie tai visai nebuvo kalbama, nesimatė ir V. Tomaševskio.
Valstiečiai ir žalieji galėtų surasti šalininkų ir kitose partijose tarp atskirų tų partijų narių. Tačiau partinė sistema pasižymi tuo, kad visi partijos nariai privalo paklusti partijos vadovybės nuomonei. Todėl visi partijos nariai išprievartaujami balsuoti taip, kaip nori partijos vadovybė. Įvertinant tai, valstiečiams būtų daug lengviau susitarti su socialdemokratais tuo atveju, jeigu pasikeistų socialdemokratų vadovybė ir vietoje A.Butkevičiaus partijos vadovu taptų A.Sysas, kuris iš visų socialdemokratų yra pats socialdemokratiškiausias.
Po rinkimų konservatoriai akivaizdžiai pademonstravo, kad jų nuolat deklaruojamas nepakantumas korupcijai tėra tik blefas. Mat jie pareiškė, kad galėtų sudaryti koaliciją su valstiečiais tik tuo atveju, jeigu kartu su jais į koaliciją būtų priimti ir korupcijos skandale įklimpę liberalai. Užtai tuo, kad valstiečių ir žaliųjų partijos vadovas R.Karbauskis, kuris skirtingai negu liberalai neturi problemų su teisėsauga, yra nesusitepęs, konservatorių vadas G.Landsbergis netiki ir reikalauja, kad jį patikrintų spec. tarnybos. Tad kuo galima paaiškinti tokią konservatorių veidmainystę – saviems, savo bendražygiams – liberalams jie atleidžia visas jų nuodėmes, o savo oponentus kaltina be kaltės? Matyt, tokiu būdu konservatoriai siekia susidoroti su savo varžovais spec. tarnybų rankomis – tikisi, kad spec. tarnybos pagal jų užsakymą pateiks kokias nors slaptas pažymas, kuriomis mosuodami konservatoriai galės šantažuoti savo priešininkus. Tokių šantažo priemonių gal nebūtų reikėję, jeigu konservatoriai, kaip buvo prognozuota, būtų rinkimus laimėję. Tuomet konservatoriai būtų diktavę savo valią, o dabar savo valią diktuos R.Karbauskis, kuris nebus toks minkštakūnis kaip A.Butkevičius, viska darąs taip, kaip „reikia“ daryti.
