Juozas Dapšauskas
VšĮ Sąmoningas ryšys vadovas
Baigiantis vasarai Birštone vyko diskusijų festivalis „Būtent“. Dalyvavau jau ne pirmą kartą. Smagu, kad gamtoje galima diskutuoti, svarstyti gilias temas, skirtingas nuomones. Bet dėl „skirtingų nuomonių“ nesu tikras. Susidaro vaizdas, kad tos pačios nuomonės atstovai „padiskutuoja“ tarp savęs ir tokiu būdu mano, kad dar labiau įtvirtino savo nuomonę, praplėtė savo burbulą.
Man, besidominčiam neuromokslais, kaip žmonės užsiliūliuoja, užsidaro savo socialiniuose burbuluose, kitokios nei dabar turima nuomonė argumentų stengiasi negirdėti, nefiksuoja – pasirodė tema aktuali. Atkreipiau dėmesį, tikėdamasis dar kažką gilaus, naujo išgirsiu temoje – „Pasmerkti gyventi savo burbuluose: ar dar galime susikalbėti su kitokiais nei mes?“
Bet net konkrečioje temoje apie visuomenės burbulus išvydau labiau vieno burbulo atstovus, kurie kalbėjo, koks tas kitas visuomeninis burbulas yra blogas, o jų burbulas teisingas. Ir, suprask, kuo daugiau žmonių turėtų ateiti į jų teisingą burbulą.
Suvokdami ir tai aiškiai „išdiskutuodami“, kad su to kito burbulo radikalais neverta kalbėtis, nes jie vis vien nepasikeis, reikia imtis „pilkokios masės“, kurie dar neturi kažkokios vienos nuomonės ir juos galima patraukti link to „teisingojo“ visuomenės burbulo.
Tad šią diskusiją apie „visuomenės burbulus“ ir pratęsiu, nes noriu, kad to susikalbėjimo, savitarpio supratimo būtų vis daugiau, susipriešinimo, karų, paniekos kitiems – kuo mažiau.
Kelios pastabos apie vienintelę tiesą, savo burbulo sureikšminimą ir galimybę sugyventi skirtingoms nuomonėms bei atvirumą naujoms idėjoms.
Dar paauglystėje skaičiau religines, dvasines, ir ateistines knygas. Tik žymiai vėliau galiu įvertinti to naudą, kai esi atviras visiškai priešingiems požiūriams. Tai išgrynina esmę tiek vieno, tiek kito požiūrio, padeda nesureikšminti prietaringųjų, naiviųjų niuansų, turinio. Matyti, kad ir vienoje, ir kitoje pozicijoje yra daug tiesos, originalumo, praktiškumo, beje, ir daug balasto, propagandos, inercijos, komercinio užtaiso, aklumo, bukumo, siaurumo.
Kartais iš dviejų tarsi visiškai priešingų idėjų, skirtingų požiūrių gali gimti nuostabus atradimas, naujas žvilgsnis, problemos sprendimas. Tai terpė kurtis naujiems kultūriniams, visuomeniniams tinklams.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos mokyklose pradėjau diskusijų, susitikimų, paskaitų kelionę apie kritinį mąstymą vyresnių klasių mokiniams: kaip būti atspariems vyraujančiai nuomonei, verslo formuojamiems norams, reklamai, kaip netapti „zombiais“. Kaip formuotis platų ir visapusiškai sveiką požiūrį bei elgseną. Ir kritinis mąstymas tikrai nėra tapatu cinizmui ar neigiamam mąstymui. O tai labai dažnai sumaišoma ir kritinis mąstymas nebetenka savo teikiamos naudos.
Mokslo pažangoje taip pat yra gana skausmingų procesų, kai nauji požiūriai, atradimai ne visada priimami išskėstomis rankomis, su fejerverkais. Mokslininkai „eretikai“, kurie pateikia visiškai naują požiūrį, atradimą, įžvalgą, rodo mokslo istorija, kai kada sulaukdavo nemažo pasipriešinimo. Yra pavyzdžių, kai jie yra „ekskomunikuojami“, vyraujančios mokslo bendruomenės įvardinami kaip šarlatanai, niekinami, mirdavo skurde, bet po kelių dešimtmečių galiausiai pripažįstama, kad tai buvo būtent moksliška, nauja, pagrįsta, genialu.
O nuslysti į suabsoliutinimus, vienos tiesos brukimą galima nejučia, net turint geras intencijas. Matome istorijos inkvizicijos pavyzdį. XIII a. garsus katalikų teologas Tomas Akvinietis tarsi logiškai davė pagrindą inkvizicijai: jei griežtai baudžiami pinigų padirbinėtojai, tai kaip dar griežčiau turi būti baudžiami amžinosios tiesos padirbinėtojai?! Ir prasidėjo…
Ar nenustebino, kad liberalioji valdžia Lietuvoje ėmėsi pačių neliberaliausių „koronos“ valdymo priemonių? Pandemijos valdymas parodė liberalų „liberalumą“, kai net mėgavosi savo galia valdyti, bausti, nurodinėti, susidoroti dėl savo „tiesos“.
Atrodo, taip svarbu mylėti tiesą, neapkęsti melo. Kiek filosofų dėl to ginčijosi. Ir gerai, taip išgryninamos naujos idėjos, požiūriai. Priimti kitą nereiškia automatiškai atsižadėti savo požiūrio. Pirmiausia yra pagarba asmeniui, jo priėmimas ir tik tada atvirumas požiūriui, kito elgsenai, kad gali ir kito, ir mano požiūris kažkiek pasikeisti, jei išgirdau tikrai įtikinamus, pagrįstus gyvenimo patirtimis argumentus. Bet gali ir visai nepasikeisti, bet pagarba kitam vis vien likti.
Ir vyrų – moterų santykiuose, porose, pirmiausia svarbu atvirai kalbėtis, neklijuoti etikečių, atsisakyti juoda-balta, „tu visada taip…“ požiūrio. Kiekvienas nori būti priimtas, išgirstas, mylimas. Kai vyrauja tokia atvirumo, priėmimo aplinka, žmogus pradeda keisti ir savo požiūrį, supratimą, klišes, nebebijo pažvelgti plačiau. Taip formuojasi sąmoningas ryšys. Pajaučia, kad nėra taip jau nesaugu išeiti iš savo burbulo, kituose burbuluose taip pat yra gražių dalykų, gėrio, bent nedidelė dalelė tiesos. O nuo to ir prasideda empatija, tolerancija, pokyčiai, kad ir kaip naiviai skambėtų, bet ir tikra artimo meilė.
Tik ar yra toks tikslas, noras susikalbėti, atrasti kažką naujo, tikresnio ar svarbiausia kitus „atversti“ į savo „teisingą“ burbulą? Gal daugiau girdėkime ir mylėkime, atviriau dalinkimės, bet neprimeskime iš galios pozicijų.
Vieni laimės, malonumo siekia savo radikaliame susitapatinime su siauromis pažiūromis, grupe, burbulu (organizme išsiskiria oksitocinas), kiti – pajaučia galią, „vertę“, malonumą (išsiskiria serotoninas) „suspardydami“, išsityčiodami iš kitaip mąstančio, besielgiančio. Tiek vienas, tiek kitas būdas nesukuria tvarios laimės, ilgalaikės malonios jausenos, noro palaikyti socialinius ryšius.
O visi suvokiame psichinės, dvasinės, galiausiai ir fizinės, visuomenės sveikatos svarbą bei naudą. Ji gali pasitarnauti ir darniam ekonominiam vystymuisi. Ją tikrai galima pasiekti – statant tiltus, ne sienas, nesureikšminant savo burbuliuko, bet pasidomint kuo daugiau kitų burbuliukais.
