Roma Paukštienė
Koks ryšys tarp M. Drobiazko ir Vilčinskų šeimos? Žmonės dažnai sako, kad žiniasklaida meluoja. Nebūtinai.
Kaip buvo pristatyta M. Drobiazko ir P. Vanago šokimas ant ledo Rusijoje? Vienas iš akcentų buvo tai, kad renginį organizavo Kremliaus ruporo D. Peskovo žmona T. Navka (lyg ji visą gyvenimą būtų sėdėjusi Kremliuje, planavusi karus ar palaikiusi režimą). Beje, ji gimė Ukrainoje. Apie tai, kad T. Navka tapo Peskovo žmona neseniai – nei žodžio. Prieš tai ji daug metų buvo savo trenerio A. Žulino žmona. Apie tai, kad ji – šokių ant ledo daugkartinė prizininkė ir čempionė (Pasaulio, Europos, Olimpinių žaidynių) – irgi neužsiminta. Nutylėta ir tai, kad Tatjana Navka kartu treniravosi su mūsų sportininkais ne vieną dešimtmetį, keliolika metų kartu šoka įvairiuose ledo šou, yra net šokusi poroje su Povilu. Va, toks Margaritos Drobiazko „ryšys“ su Kremliumi.
Pasmerkė Povilą su Margarita, kad nusilenkė Rusijos publikai, lyg būtų šokę jų kariškiams. Tik iš čiuožėjų sužinojome, kad šoko „Gulbių ežere“ neįgaliems vaikams, praėjus 5 mėnesiams nuo karo pradžios. Paprastai tokie spektakliai pradedami repetuoti prieš gerus metus, sudaromos įpareigojančios sutartys, numatomos netesybos, iš anksto parduodami bilietai ir t.t.
Beje, dar prieš mūsų prezidentui atimant iš jų apdovanojimus, net lietuviškoje spaudoje pasirodė pranešimai, kad ta pati T. Navka nelabai ir sutaria su D. Peskovu, ir net jį paliko. Ir tai vyko, likus mėnesiui iki mūsų čiuožėjų pasirodymo ten.
Jei žiniasklaida ne „žaistų“ į vienus vartus, o pateiktų informaciją objektyviai – tai gal žmonės ar prezidentas susidarytų kitokį įspūdį, juk susidarė kitokią nuomonę apie Čmilytės-Nielsen lošimą Rusijoje (jau po 2014 m. Krymo) – atseit negalėjo sportininkai nesportuoti ar nežaisti ir t.t.
Gal ir A. Bilotaitė daugiau suprastų apie alinantį darbą ant ledo (ne tik grožio konkursus), ryšius ne su Peskovu, o su tokia pat šokėja ant ledo T. Navka, su kuria mūsų čiuožėjus sieja ne vieną dešimtmetį trunkantis bendradarbiavimas.
Beje, vidaus reikalų ministrė jau kreipėsi į prezidentą priimti sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo Margaritai Drobiazko.
O dabar apie Vilčinskus. Perskaičiau įvairių žiniasklaidos kanalų kone visus straipsnius apie juos. Tas pats „žaidimas“ į vienus vartus. Jokio objektyvumo. Antroji pusė net neišklausoma, nieko gero apie juos nepasakoma. Suprantu, kad šeimoje ne viskas tvarkoje ir yra problemų, bet kad nebuvo nieko gero, ypač santykiuose su savo vaikais – netikiu.
Tėvai, kuriems vaikų nereikia (o tokių būna itin retai), apsidžiaugia jais atsikratę ir nerizikuoja, kaip šie, įstumti į neviltį. Pritaikė suėmimą, kad nepabėgtų – tokių ir su lazda nuo savo vaikų nenuvysi. Tirs ar adekvatūs. Žmonės mėnesiais išgyveno stresą (kuris perėjo į distresą) be savo vaikų, o dabar – ir už grotų. Numirti net iš sielvarto galima (o ne būti adekvačiu).
Pasikartosiu, kad vaikų teisių apsaugos tarnybos funkcija – padėti šeimai įveikti problemas, o ne bausti. Jei tarnyba kreipėsi į teismą – vadinasi, galimai pati nesusitvarkė su savo funkcijomis ir pagalbos šeimai nesugebėjo suteikti. Kad ir tokia žiniasklaidos paminėta detalė, kad šeima neturėjo sutarties dėl mokymo namuose. O ar vaikų tarnyba padėjo šeimai, gal sutarties projektą pateikė? TARNYBA TURĖTŲ GINTI VAIKŲ TEISĘ BŪTI SU SAVO TĖVAIS – o ne atvirkščiai. Ir ne tik šiuo atveju (išskyrus žiaurius atvejus).
Problema yra tai, kad informacija pateikiama vienašališkai, arba gerai arba blogai – ir jokio objektyvumo. O kaip su Visuomenės informavimo etikos kodeksu, kurio žurnalistai turėtų laikytis – teisingumas, nešališkumas, nepriklausomumas, profesinė garbė ir atsakomybė, žurnalisto profesinė reputacija (aišku, jei supras apie ką aš čia)?
