Kokie mes kieti, arba Ar mūsų UR ministras galvoja pats, ar už jį galvoja „ekspertai“, siekiantys pakišti Lietuvą?

Jolanta Blažytė

BBC žurnalistas, pateikdamas nesuderintus klausimus, kalbino mūsų Užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį. Interviu labai ilgas, bet vis tiek pateikiu jį visą „nuo iki“ (vertimas į lietuvių k).

Nieko daug nekomentuosiu -mat vaikų darželis viską žino geriau už mane ir už BBC žurnalistą.

Tik keli akcentuotini žurnalisto klausimai:

1. „Kaip manote, ar išmintinga Lietuvai tiek daug ir įvairiais būdais erzinti Maskvą?“

2. „Jūs norite paversti savo šalį pagrindine nuolatine JAV karine baze?“ (du įtakingi LR Seimo nariai Vašingtonui pateikė būtent tokio pobūdžio prašymą).

Žurnalistas primena, jog 1990 metais NATO davė Rusijai pažadą, kad nemilitarizuos buvusios Sovietų sąjungos teritorijos.

Savo ruožtu aš primenu, kad Putinas į Ukrainą įsibrovė su pagrindiniu tikslu – demilitarizacija, t.y. siekis sustabdyti Ukrainą nuo narystės NATO.

Žurnalistas domisi, ar toks Lietuvos militarizavimas nesukels grėsmių Lietuvai, ir „nepadovanos“ jai Ukrainos likimo?

V. Landsbergis galvoja, kad nesukels….

Ukraina taip pat galvojo – tiksliau už ją galvojo karo pramonės finansuojami ekspertai.

Ar mūsų UR ministras apie tai galvoja pats, ar už jį galvoja „ekspertai“, siekiantys pakišti Lietuvą, tikrai nežinau.

Tačiau Ukrainos galvojimas baigėsi liūdnai: šalis sugriauta, žmonės išžudyti, o JAV jau vyniojasi meškeres, „supratusi“, yra rimtesnių reikalų Izraelyje ir Kinijoje.

O jeigu jūs galvojate, kad Lietuvos pavertimas JAV karine baze suteiks Lietuvai saugumą, tai galvokite toliau. Ir nekreipkite dėmesio, kad toks jūsų galvojimas „mes esame kiečiausi ir su niekuo nesiderėsim“ jau privedė pasaulį prie Trečiojo pasaulinio karo.

O štai visas interviu kantriausiems skaitytojams:
(Jis ne naujas, bet vertas perklausyti iš šios dienos perspektyvos)
S.S.
Sveiki atvykę į „HARDtalk”. Aš esu Stephenas Sackuras. Rusijos pajėgos toliau telkiasi prie Ukrainos rytinių ir šiaurinių sienų. Pasaulis vis dar laukia, koks bus galutinis Vladimiro Putino žaidimo ėjimas. Jei tikslas yra iš JAV ir jų partnerių NATO išgauti nuolaidų saugumo srityje, ar jis turi kokių nors šansų, kad jam pavyks? Mano svečias – Gabrielius Landsbergis, Lietuvos užsienio reikalų ministras, esantis NATO priešakyje įtampos Rusijoje akivaizdoje. Kodėl ši maža Baltijos valstybė kelia tiek daug triukšmo, kai supervalstybės stoja į kovą? Gabrielius Landsbergis iš Vilniaus. Sveiki atvykę į „Hard Talk”.

G.L.
Sveiki. Labas vakaras.

S.S.
Malonu, kad dalyvaujate mūsų laidoje. Užsienio reikalų ministre, vos prieš kelias dienas pasisakėte apie Ukrainą. Sakėte, kad esate įsitikinęs, jog karo galimybė yra labai tikėtina, tačiau diplomatija vis dar tęsiasi. Ar dabar švelninate retoriką apie karą?

G.L.
Na, mūsų pastebėjimai apie karą kilo iš to, ką matome regione. Kariuomenė vis dar telkiasi, ir ne tik Ukrainos pasienyje, bet ir Baltarusijoje. Be karių, yra ir įrangos, ginkluotės, visko, ko reikia tikram karui. Taigi, Putinas norėjo sukurti grėsmę, kuria mes, Ukrainos kaimynai ar regiono šalys, tikrai patikėtume. Bet tai nereiškia, kad mes netikime, jog diplomatija vis dėlto gali nugalėti. Tiesą sakant, kaip matėme praeityje, net kai prasideda karas, kartais diplomatija vis tiek tęsiasi.

S.S.
Teisingai. Man tik įdomu, ar jūs teisingai suprantate toną, ar iš tikrųjų padedate su visomis šiomis kalbomis apie karo tikimybę, nes Vladimiras Zelenskis, Ukrainos prezidentas nenori sukelti panikos. O jo štabo viršininko patarėjas nuolat sako nepaprastai emocingas žinutes, kad rytoj ar poryt prasidės didelis karas. Jie mums kelia realią ekonominę riziką. Taigi galbūt reikia persvarstyti?

G.L.
Žinote, kai mes kalbame, kai aš kalbu, ne tik kaip lietuvis, bet ir kaip žmogus, atvykęs iš Baltijos regiono. Kai kalbame apie saugumo klausimus, mes kalbame ir apie savo saugumą. Ir mes manome, kad mes jau esame kitoje situacijoje, nei buvome, sakykime, praėjusių metų spalį, nes kariuomenės telkimas ir vadinamosios pratybos Baltarusijoje, kur Baltarusijos ir Rusijos kariai aktyviai treniruojasi nuo vasario 10 dienos, iš tikrųjų turi įtakos mūsų saugumui. Jeigu kariai liks po vasario 20 d. Lietuvos pasienyje, Lenkijos pasienyje, tai sukurs saugumo deficitą mūsų regione. Politikai bando įteigti, kad Rusija ne tik kelia grėsmę Ukrainai, bet ir nori pakeisti viso regiono saugumo architektūrą, o tai tiesiogiai liečia mus.

S.S.
Apie tai dar pakalbėsime. Man tik įdomu, kaip jaučiasi Lietuva kaip NATO narė šiuo metu, nes NATO aljansas turi paruošęs kokteilį kaip reaguoti į Putiną. Tiesa? Nes tas kokteilis iš esmės apima karių siuntimą. J. Bidenas paskelbė, kad artimiausiomis dienomis siunčia kelis tūkstančius papildomų karių į Rytų Europą, siunčia tam tikrą karinę techniką. O jūs ir Baltijos šalys siunčiate ribotą karinę įrangą į Ukrainą. Be to, labai griežtai kalbama apie sankcijas, kurios bus taikomos po bet kokios Rusijos karinės operacijos. Ar manote, kad dabartinis kokteilis yra teisingas?

G.L.
Na, iš esmės mes esame situacijoje, kurią sukūrėme ne mes, ir kai kurie iš mūsų varto senas istorijos knygas ir bando ieškoti pamokų, išmoktų iš Šaltojo karo laikų, arba to, kas vyko po Šaltojo karo, ir ieško atsakymų į susidariusią situaciją. Esu įsitikinęs, kad reikia padaryti keletą dalykų. Pirmiausia, turime siųsti paramą Ukrainai, ir ne tik žodžiais ir gražiomis mintimis. Ji turi būti reali. Ji turi būti praktinė. Tada turime sustiprinti šalis, kurios, kaip minėjau, turi saugumo deficitą, ir matome, kad Jungtinės Valstijos būtent tai ir daro. Šiuo metu labiausiai nukentėjusios šalys yra sustiprintos. Tikimės, kad Baltijos šalys seks paskui. Tada, kai kalbame apie sankcijas, jeigu mes tikimės ir sakome, kad jos turi būti nepakeliamos, reiškia jos turi būti nepakeliamos. Todėl Lietuvoje mes retai kalbame apie raudonųjų linijų galimybę, dalykus, kurių mes nedarytume, jeigu būtų realus Ukrainos užpuolimas arba Baltarusijos anšliusas. Iš esmės visi variantai turi būti ant stalo, nes mes nežinome, kokių konkrečių veiksmų Putinas ir jo kariuomenė gali imtis.

S.S.
Ką jūs turite omenyje?

G.L.
Turiu omenyje tai, kad daugelis iš mūsų Vakarų šalyse manome, kad Baltarusija jau yra praradusi savo suverenitetą. Bet iki praėjusių metų ir po 2020 m. rinkimų Baltarusijoje nebuvo nuolatinių Rusijos karinių bazių. Baltarusija vis dar išlaikė savo sienų kontrolę. Bet tai, ką matome dabar, kariuomenės telkimas yra toks masinis, kad iš esmės jis gana smarkiai keičia padėtį Baltarusijoje, ypač jei matome, kad kariuomenė lieka. Tada kyla klausimas, ar Baltarusija vis dar yra suvereni šalis?

S.S.
Grįžtant prie klausimo, ar NATO viską suprato teisingai, man tik įdomu, kai sakote tokius dalykus kaip kad mūšis dėl Ukrainos iš esmės bus mūšis dėl Europos, ar manote, kad NATO, sprendimas atsisakyti siųsti kovinius dalinius į pačią Ukrainą, yra teisinga strategija.

G.L.
Manau, kad Ukraina turi visas galimybes ginti savo šalį, savo teritoriją. Nemanau, kad šiuo metu šalis turi pakankamai laiko ir išteklių apsiginkluoti. Todėl tai yra pagrindinis dalykas, kurį turime aptarti. Ir kaip jūs minėjote, Lietuva ir kitos Baltijos šalys dedame savo indėlį. Žinome, kad negalime duoti daug, bet galbūt siunčiame teisingą signalą kitiems partneriams Vakaruose.

S.S.
Bet jei Jūs turite omenyje, kad norite, jog JAV ir Europos partneriai artimiausiu metu padidintų ginklų tiekimą Ukrainai, būtent tai yra Rusijos mintis, kad tai ką daro NATO, reiškia naują grėsmės lygį Rusijos pasienyje, Rusijos kaimynystėje. Tai ne tik nepriimtina, bet ir pažeidžia dar 1990 m. Rusijai duotus pažadus dėl NATO veiksmų Rytų Europoje.

G.L.
Manau, kad reikia atskirti kelis dalykus: leisti žmonėms užsitikrinti galimybę apginti savo šalį, nėra grėsmė niekam. Iš esmės tai yra užtikrinimas, kad šalis gins tai, kuo tiki. Tai jai gyvybiškai svarbu. Ir manau, kad tai tiktų bet kuriai šaliai.

S.S.
Jūs rimtai manote, kad tokio lygio ginkluotė, siunčiama į Ukrainą, ir tūkstančiai papildomų karių, kuriuos NATO ketina dislokuoti Rytų Europos šalyse, kurios, žinoma, kadaise priklausė sovietų įtakos sferai. Jūs rimtai manote, kad Maskva to nelaikys grėsme?

G.L.
Žiūrėkite, manau, kad grėsmingi yra Rusijos kariai, kurie jau yra Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje. Manau, kad grėsmingas yra tas okupuotas Krymas, manau, kad grėsmingi yra kariai Padniestrėje, Abchazijoje, Osetijoje, dalyje Armėnijos ir kitur. Manau, kad šie dalykai jau seniai kelia grėsmę stabilumui ir saugumui. Be to, nuo 2008 m., kai pirmą kartą per labai ilgą laiką buvo peržengtos tikrosios sienos platesniame Europos regione. Štai kas iš tikrųjų kelia grėsmę, tiesa?

S.S.
Bet aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į Vladimiro Putino naujausios istorijos pojūtį. Jis įsitikinęs, kad dar 1990 m. NATO davė pažadus. Galbūt tai buvo žodiniai pažadai, bet vis dėlto pažadai, kad NATO nemilitarizuos teritorijos, kuri iki tol buvo buvusi sovietų imperija. Dabar matome NATO vykdomą militarizaciją. Tiesą sakant, leiskite paklausti kai ko konkretaus apie Lietuvą. Lietuvoje yra du įtakingi parlamento nariai, kurie parašė pranešimą, kuriame teigiama, kad jie nori, jog Vašingtonas jūsų žemėje įrengtų nuolatinę JAV bataliono dydžio karinę bazę. Ar tai yra jūsų noras, jūsų strategija?

G.L.
Galiu pasakyti, kad su visu tuo, ką minėjau, su šalimi, kuri aktyviai veikia kaip agresorė prieš savo kaimynus ir prisigalvoja begalę argumentų, kodėl ji turi taip elgtis. Yra tik vienas dalykas, kuris gali padaryti Lietuvos žmones, Latvijos, Estijos ir kitų šalių žmones saugesnius – tai turėti partnerius, kurie gina mūsų teritorijas. Tikriausiai tai yra svarbiausias dalykas, kuris įvyko nuo mūsų nepriklausomybės atgavimo. Įstojimas į ES ir įstojimas į NATO, penktasis straipsnis ir mūsų partneriai, kurie mus gina.

S.S.
Taigi, kad būtų aišku, jūs norite paversti savo šalį pagrindine nuolatine Jungtinių Valstijų karine baze.

G.L.
Manome, kad mūsų partneriai, padedantys mums ginti savo šalis, gelbsti mus nuo bet kokių Rusijos avantiūriškų bandymų mūsų pasienyje. Lietuvoje yra nemažai diskutuojančių, kad jei ne NATO, turėtume panašią situaciją kaip 2008 m. Gruzijoje, nes karinė avantiūra tikrai tikėtina, ypač tose šalyse, kurios nėra NATO narės.

S.S.
Aš girdžiu jūsų nuomonę, bet aš nepamirštu, kad jūs esate užsienio reikalų ministras. Jūs tikite diplomatijos ir kompromiso galia. Rusai yra atkaklūs ir jie sakė, kad neseniai JAV pateiktas atsakas į jų reikalavimus dėl NATO atsitraukimo iš Rytų Europos yra netinkamas. Jie sakė, nes pagrindinis klausimas, kiek tai susiję su Maskva, yra ignoruojamas. Ir Lavrovas tai išreiškė taip. JAV ir jų sąjungininkės turi suprasti principą, kad jos negali stiprinti savo saugumo kitos šalies, t. y. Rusijos, saugumo sąskaita. Ar esate pasirengęs čia ir dabar pasakyti, kad įsiklausote į Rusiją? Suprantate, ką jie sako ir kad yra tam tikrų nuolaidų, kurias jūs ir NATO partneriai galite padaryti?

G.L.
Klausykite, sakėte, kad žinote, jog Putinas nori grąžinti pasaulį į 1990-uosius? Mums iš tikrųjų reikia dar labiau grįžti prie galių sampratos, kai didžiosios galios buvo pasidalijusios, suskirsčiusios žemėlapį į savo įtakos zonas. Ir esu visiškai įsitikinęs, kad šie laikai jau seniai baigėsi. Turime būti tikri ir užtikrinti, kad šalys galėtų pačios pasirinkti savo saugumo galimybes. Kalbama ne apie įtakos zonas. Tiesą sakant, jei Rusija nori rimtai žiūrėti į tai, ką sako, pirmiausia reikia išvesti karius iš teritorijų, kurias ji šiuo metu laiko okupuotomis. Kalbu apie Rytų Ukrainą. Kalbu apie Krymą, Gruzijos ir Moldovos teritorijas. Būtent čia prasidėtų bet kokios prasmingos diskusijos.

S.S.
Jūs užimate griežtą poziciją. Ir man tik įdomu, ar Jūs nerimaujate, kad NATO ir Europos Sąjunga nėra vieningos dėl jūsų griežtos pozicijos. Turiu omenyje, jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į Berlyną, matytume Vokietijos vyriausybę, kuri tvirtai teigia, kad nesiųs ginklų Ukrainai. Tiesą sakant, jie apsiriboja lauko ligonine ir keliais tūkstančiais šalmų. Taip pat girdime Kroatijos prezidentą sakant, kad iš tikrųjų Ukrainai ne vieta NATO. Taigi, jūs Europoje ir NATO, toli gražu nesate vieningi.

G.L.
Jūs kalbate, lyg labai daug laiko praleidome atskirai. Bet juk dar visai neseniai mes buvome vienoje valtyje. Ir aš vis dar tikiu, kad Vakarų bendruomenė ras atsakymą, nes Putinas žiūri ne į susiskaldymą Europoje. Tai, ko jis iš tikrųjų norėtų pasiekti, yra susiskaldymas platesnėje bendruomenėje tarp ES, Jungtinės Karalystės ir JAV. Jis nori surasti skirtumus, pabandyti surasti tai, kas mus skiria, ir tada parodyti likusiam pasauliui, kad, mes negalime būti vieningi ir negalime apsispręsti, kokio atsakymo imsimės.

S.S.
Tam tikru mastu tai yra tiesa. Paimkime tik vieną konkretų dalyką. Jūs kalbėjote apie nepakeliamas sankcijas, kurios taikomos Rusijos ekonomikai, jei Putinas žengs žingsnį Ukrainoje. Tiesa ta, kad, pavyzdžiui, Vokietija išreiškė didelį nerimą dėl galimybės, kad Rusijai būtų užblokuota prieiga prie greitos tarptautinių finansinių sandorių sistemos, nes nerimauja, kad tai padarytų pernelyg didelę žalą bendrai tarptautinei finansų sistemai. Vėlgi, nepakeliamos sankcijos. Tai neįvyks.

G.L.
Na, apie tai kalbėjau prieš tai. Mano vyriausybė laikosi pozicijos, kad kalbant apie sankcijas nereikia brėžti jokių raudonų linijų, nes tai nėra geriausias signalas Maskvai. Turime atvirai kalbėti apie įvairias galimybes, priklausomai nuo to, ką darys Rusija. Tai reiškia, kad turėtume platesnį atsakymų į besiklostančią situaciją spektrą. Perskaičiau Kongreso rezoliuciją, galbūt ir jūs ją matėte. Joje taip pat yra kelios eilutės apie galimybę uždrausti naftos, anglies ir daugelio kitų išgaunamų prekių importą iš Rusijos. Tačiau joje taip pat yra eilutė, kad tai neturėtų sugriauti pasaulinių tiekimo linijų. Taigi jie sako, kad iš tikrųjų turime išnagrinėti visas galimybes ir pateikti jas visas ant stalo. Bet vėlgi, jei tai daro didesnę žalą, ypač didesnę žalą toms šalims, kurios taiko tas sankcijas, galbūt būtų galima rasti kai kuriuos draudimus. Bet tokios diskusijos vyksta ne tik Vokietijoje, bet ir daugelyje kitų vietų.

S.S.
Kaip manote, ar išmintinga Lietuvai vienu metu tiek daug ir įvairiais būdais erzinti Maskvą? Jūsų griežtas kalbėjimas Ukrainos krizės klausimu, bet taip pat jūs pavertėte savo šalį savotiška disidentų baze Baltarusijos politikams, kuriems teko bėgti nuo Lukašenkos diktatūros. Ir, žinoma, dabar esate labai stiprus ir garsus režimo Baltarusijoje pakeitimo šalininkas. Taip pat suteikėte prieglobstį vienam didžiausių Aleksejaus Navalno sąjungininkų jo politiniame judėjime, kuris, žinoma, yra labai priešiškai nusiteikęs prieš Putiną. Kaip toli ketinate eiti, kad padarytumėte viską, ką galite, prieš Putiną?

G.L.
Kai reikia rinktis tarp oligarchų ir disidentų, mes renkamės disidentus. Taip jau yra.

S.S.
Teisingai. Bet jūs esate 2,8 mln. gyventojų turinti šalis, ir šiuo metu ėmėtės velniškai sudėtingos kovos dėl diplomatinių įsipareigojimų, nes ne tik dalyvaujate šiuose savotiškuose žodžių ir priešiškumo karuose su Rusija diplomatine prasme, bet tuo pat metu ėmėtės ir nesantaikos su Kinija, ir jūs asmeniškai buvote jos priešakyje savo sprendimu leisti Taivano vyriausybei atidaryti atstovybę, kurią jie vadina Taivano biuru, o ne Taipėjaus kaip įprasta diplomatinė formuluotė. Kodėl nusprendėte taip pasipriešinti Pekinui?

G.L.
Na, tai ne mes pasirinkome konfrontuoti su Pekinu, leisdami taivaniečiams atidaryti biurą būtent tokiu pavadinimu.

S.S.
Visi kiti Europoje vis dar naudoja šią keistą diplomatinę formuluotę, o jūs nusprendėte tai nutraukti ir tiesiog tiesiai pasakyti, kad tai Taivano biuras.

G.L.
Tai Taivano biuras, Taivano žmonės. Galbūt mes semiamės įkvėpimo iš 1979 m. KLR ir Jungtinių Valstijų pasirašyto susitarimo, kuriame sakoma, kad Jungtinių Valstijų žmonės gali palaikyti kultūrinius ir ekonominius santykius su Taivano žmonėmis. Taigi mums Taivano atstovybė reiškia būtent tai. Ir mes esame nusivylę, kad tokia didelė šalis, pavyzdžiui, kaip KLR, yra dėl to nusivylusi.

S.S.
Taip pat piktinatės, kad neteisingai supratote Kinijos reakcijos mastą, nes jūsų paties užsienio reikalų viceministras Adomėnas sakė, kad Kinija ne tik atsakė dvišalėmis prekybos sankcijomis, kurias pritaikė Lietuvai, bet ir de facto įvedė sankcijas ES bendrojoje rinkoje, nukreipdama jas prieš visas kitas Europos įmones, kurių produktų, kuriuos jos bando parduoti į Kiniją, sudėtyje yra lietuviškų komponentų. Taigi, jūs sukūrėte didelę problemą kitiems žmonėms Europoje ir, atrodo, kad ji tapo nekontroliuojama taip kaip niekada neįsivaizdavote.

G.L.
Na, tai vienas iš būdų tai pasakyti. Bet aš norėčiau perfrazuoti, kad ne mes padarėme kažką blogo. Mes niekada nepadarėme nieko neteisėto. Tai Kinija nusprendė tai eskaluoti į bendrąją rinką. Iš tikrųjų dėl to ir buvo pradėtos konsultacijos PPO. Bet su pagarba.

S.S.
Sakote, kad nepadarėte nieko blogo, bet jūsų pačių prezidentas sako, kad padarėte klaidą pakeisdami pavadinimą, ir nori, kad jį atšauktumėte. Taigi galite man pasakyti per HARDtalk. Ar esate pasirengęs pasakyti, kad suklydote? Kad tai per didelis spaudimas Lietuvai ir esate pasiruošę pakeisti pavadinimą į Taipėjus.

G. L.
Na, aš džiaugiuosi, kad galiu jus pataisyti, kad su prezidentu sutarėme, kad nesiruošiame keisti pavadinimo, ir jis lieka, nes esame įsitikinę, kad nepadarėme nieko neteisėto. O visa kita bus sutvarkyta tose bylose, kurios paprastai naudojamos tokioms byloms.

S.S.
Taigi didžiausias opozicinis blokas jūsų parlamente sako, kad reikia pradėti normalizuoti santykius su Kinija. Ir jis turi prasidėti nuo V. Landsbergio pašalinimo iš užsienio reikalų ministro posto. Spaudimas jums didėja.

G.L.
Opozicija taip elgiasi bet kurioje demokratinėje šalyje, ir aš džiaugiuosi, kad mes esame demokratinė šalis.

S.S.
Baigsime su ta mintimi, kad jūs esate demokratinė valstybė. Viso šio pokalbio metu pabrėžėte Lietuvos įsipareigojimą ginti laisvę ir demokratiją savo šalyje ir visoje Europoje. Jei norite, kad ši jūsų pozicija būtų patikima ir rimta, ar ne laikas Lietuvai pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į tai, kaip ji dešimtmečius atsisakė pasakyti tiesą apie tai, ką lietuviai darė bendradarbiaudami su naciais žudant žydus Antrojo pasaulinio karo metais.

G.L.
Manau, kad Lietuva šiuo atžvilgiu tikrai žengia teisingus žingsnius. Ir kadangi istorija yra nepaprastai sunki bet kuriai šaliai, mes išmokome savo pamokas ir taisomės.

S.S.
Ar buvote savo muziejuje, kuris anksčiau vadinosi Genocido muziejumi, dabar, manau, vadinasi Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, muziejuje, kuriame, stebėtina, jog yra vos vienas nedidelis kambarys, skirtas tam, kas atsitiko žydams ir kaip lietuviai galbūt bendradarbiavo su naciais, tuo tarpu yra trys pilni aukštai, visi skirti tam, kas vis dar vadinama sovietų vykdytu genocidu prieš jūsų tautą. Neatrodo, kad būtų turėtų būti teisingai papasakoti apie tai kaip kai kurie jūsų nacionaliniai didvyriai bendradarbiavo su naciais. Ar atėjo laikas keistis?

G.L.
Manau, kad tai gijimo procesas, ir šalis turi išsigydyti daugybę žaizdų, kurios buvo padarytos mūsų šalies žmonėms. Ir tam reikia laiko, ir aš norėčiau, kad tai vyktų greičiau. Bet, deja, jei norime, kad tai būtų tvaru, turime leisti šaliai pasveikti. Ir aš esu visiškai įsitikinęs, kad šiuo atžvilgiu turėsime gerų naujienų, kai kalbėsime apie muziejus.

S.S.
Turime tuo ir baigti. Užsienio reikalų ministras V. Landsbergis. Labai ačiū, kad prisijungėte prie HARDtalk laidos.

G.L.
Ačiū. Ačiū už klausimus.