Vilniaus vardas tampa keiksmažodžiu. Galite tikėti manimi ar netikėti, bet faktas yra būtent toks. „STOP Vilnius“ – štai taip vadinosi protesto akcija, vykusi prie ES atstovybės Kišiniove. Be abejo, moldavus supykdė ne vilniečiai.
Po Vilniaus pavadinimų slepiasi susitarimai dėl tolimesnės Europos Sąjungos plėtros ir būtent tai ir kelia didžiausią nerimą potencialiems būsimiems šios sąjungos piliečiams. Vis tik stojimo paremtu tuščiu entuziazmu laikai eina į pabaigą.
Vadinamoji ekonomikos krizė ir dėl to vis ryškėjančios ES dizentergacinės tendencijos, dviejų, o tiksliau „trijų greičių“ Europa , kuri aiškiai dalinasi į elito klubo, sąlyginiai ekonomiškai savarankiškas ir beviltiškai dotacines šalis – parodė, kad nėra jau tiek toji sąjunga patraukli, kaip yra piešiama.
Prisiminkime, Lietuvoje žymusis „alaus ir miltelių“ referendumas, o tiksliau plebiscito imitacija vyko euroentuziazmo pakilimo metu. Tačiau net ir tuomet visa oficiali propaganda „dirbo“ stojimo į ES labui. Ir dirbo taip, kad nori-nenori , o aliuzijos į Liaudies Seimo „rinkimų“ laikus atsirado. O ką kalbėti apie tų šalių piliečius, kuriems tik dabar yra nešama ES „saulė“ ir kurie jau gali pasižiūrėti į kaimynus ir įvertinti blaiviai stojimo į ES pasekmes. Nieko nuostabaus, kad atsiranda nemenka dalis tų, kurie jau aiškiai lygina galimus Vilniaus susitarimus su Miuncheno suokalbiu, kurio metu Hitlerio naudai buvo padalinta Čekoslovakija ir dar buvo atvertas kelias tolimesnei ekspansijai.
Panagrinėkime plačiau dabartinę padėtį Europos Sąjungoje ir galimas naujų narių perspektyvas. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių stojimą palaiko eiliniai piliečiai, yra viliojanti dideliais atlygiais ES darbo rinka. Tiesa, net ir gerais laikais senosios ES narės nedegė noru ją atverti naujokams. Nepaisant deklaruojamų lygybės principų, nuo būsimų ES „bendrapiliečių“ dar ir gerais iki kriziniais laikais pasistengė apsisaugoti ir Vokietija ir Prancūzija ir Austrija, taigi sunku tikėtis, kad naujoms šalims narėms bus suteiktos geresnės sąlygos nei tuomet, kuomet į ES „stojome“ mes.
Maža to, tampa visiškai aišku, kad net ir palaikyti dabartinį status-quo šalių lyderių darbo rinkoje greičiausiai nepavyks. Pozicija, kuomet kvalifikuoti emigrantai iš Lietuvos ir Lenkijos yra atvirai traktuojami kaip grėsmė vietiniams darbininkams ir su kuriais būtina „kovoti“, buvo visiškai atvirai ir nedviprasmiškai įgarsinta Didžiosios Britanijos ministro pirmininko D. Camerono , kuomet jis lankėsi vienoje iš gamyklų. Beje, pažymėtina šioje istorijoje ir tai, kad šis jo pasisakymas nesukėlė jokio atgarsio savo tariama „tolerancija“ besididžiuojančioje ES. O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas atsitiktų jei tą patį Cameronas pasakytų apie iš Afrikos ar Azijos atvykusius darbininkus, kurių nemenka dalis, beje, į Jungtinę Karalystę pakliuvo nelegaliai. Manau, jau kitą dieną visą liberalioji spauda sprogtų iš pykčio ir nežinia, ar išliktų Cameronas savo poste.
Dar prasčiau atrodo perspektyvos užsidirbti iš laisvo prekių judėjimo. Ir čia jau bet kuriai mažai valstybei reikia prisiminti, kad visa, kas buvo stipru iki įstojimo, yra savaiminė grėsmė senbuvių įmonėms. Grėsmę kelia net galimybės mažinti savo gaminamos produkcijos savikainą, pvz., turint pigesnius energetinius išteklius. Ir Lietuvos pavyzdys, kuomet, spaudžiant Briuseliui ir nuolankiai padedant vietos politikams, buvo uždaryta Ignalinos AE, to kuo puikiausia to iliustracija. Ir nors labai skeptiškai žiūrių į branduolinę energetiką ir galiausiai nematau perspektyvų jai išlikti tokiai, kokia ji yra dabar, tačiau mūsų jėgainės resursas privalėjo būti išnaudotas jau vien dėl to, kad netaptume visiškai priklausomi nuo išorinių veiksnių. Bet tai jau atskira tema.
Na, o vėl grįžtant prie laisvo prekių judėjimo ir neva dėl to visiems atsiveriančių galimybių įžengti laisvai ir nekliudomai į ES rinką klausimo, tai pabandykime panagrinėti, kas gi tikrai įžengė, o kas ir toliau trypčioja prieangyje. Išskirtinių Hi-Tech ar siaurai specializuotų produktų gamintojai tikrai jau seniausiai dirba ir su ES partneriais, ir su visu likusiu pasauliu, taip pat neverkia ir gavyba ar kitokį didelių išteklių naudojimą, bet mažą pridėtinę vertę kuriančios kompanijos. Jiems rinkos atviros, tad labai sėkmingai kertame miškus ir kasame durpes.
Tačiau kodėl mes nematome maisto ar plataus vartojimo prekių pramonės grandiozinių „europietiškų“ pasiekimų? Tie patys pienininkai ir kiti maistininkai daugiau nei dešimtmetį besimeldžiantys, kad rusų „caras“ būtų jiems maloningas, taip ir neturi jokios alternatyvios rinkos. „Nostalgijos eksportas“ į lietuviško maisto parduotuves tikrai nėra pilnavertis, o ir perspektyvos labai miglotos. Kas vyksta? Ogi „senoji“ Europa turi tiek savo gamintojų ir rinkos apsaugos priemonių, kurios formaliai nesikerta su jų pačių palaikomomis direktyvomis, kad niekas, galintis sudaryti konkurenciją, neįžengs laisvai ir nekliudomai.
Vienas iš ES „kabliukų“ buvo tiesioginė parama įvairioms programoms ir išmokoms. Apie europinių lėšų skirstymą atskirai nekalbėsiu – jūs ir taip viską puikiai žinote ir, beje, žinia apie išradingą ES lėšų „įsisavinimą“ sklinda ir už ES ribų . Taigi nieko nuostabaus, kad norimose prijungti prie ES valstybėse esantys euroskeptikai, o tiksliau eurorealistai, aiškiai kalba apie tai, kad didžioji dalis paramos ir pas juos nusės kažkieno kišenėse nepasiekusi galutinio tikslo.
Na, o štai išmokų klausimas dar ne visiems iki galo suprantamas. Europos Sąjungos išmokos – tai ne malonė, o prieš stojant išsiderėtas įsipareigojimas, kurį privalu vykdyti. Tačiau mes matome visiškai aiškią Briuselio diskriminacinę politiką, kuriai ir toliau nuolankiai pritaria valdantys naujųjų ES narių valdantys elitai.
Nesiimu trumpame straipsnyje apžvelgti viso vis didėjančio narystės problemų spektro, tiesiog man svarbu parodyti kelias jau aiškiai matomas tam, kad mes matytume, kad dar tik dabar galimai ateisiančių narių padėtis yra dar prastesnė nei mums „stojant“ į ES.
Ir sąmoningai pradėjau kalbą nuo protestų Moldovoje, kuri savo dydžiu ir ūkio struktūra panaši į Lietuvą ir todėl lengva surasti bendrų palyginimų, o ne prisiminiau kur kas garsesnių įvykių dabar vykstančių Ukrainoje, kur yra ryškūs geopolitiniai išorės žaidėjų interesai. Taigi mes dar turėsime progą pakalbėti ir apie juos.
