Jonas Ivoška
Pastarojo meto kelių žiniasklaidos priemonių publikacijose Konstitucinis Teismas buvo įvardintas kaip Lietuvos valstybingumo kenkėjas. Į tai sureagavęs vienas Žurnalistų sąjungos narys pateikė užklausą Konstituciniam Teismui, ar tai nėra nepagrįstas valstybinės institucijos šmeižtas.
Į užklausą buvo gautas LR Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjos viešiesiems ryšiams Giedrės Maksimaitytės (toliau – KT patarėja) atsakymas. Atsakymo autorė, be kita ko, paaiškino, kad Konstitucijai priešingų įstatymų Konstitucinis Teismas dažnai nesiima vertinti, jeigu dėl to kreipiasi privatūs asmenys, nors ir vadovaudamiesi įstatymu nustatyta individualaus konstitucinio skundo pateikimo tvarka.
KT patarėja nurodė, kad Konstitucinio Teismo teisėjai dažnai savo nuožiūra formuoja individualių konstitucinių skundų priimtinumo praktiką. Atsakyme rašoma, kad „nežinybingais Konstituciniam Teismui dažnai pripažįstami, be kita ko, tokie individualūs konstituciniai skundai, kuriuose keliami teisės taikymo klausimai“.
Kyla pagrįstas klausimas: ar netaikomas įstatymas ar kitas teisės aktas gali sukelti kokias nors teisines pasekmes ir tapti atitikties Konstitucijai patikrinimo objektu? Sunku suprasti, kokia galėtų būti prasmė teikti Konstituciniam Teismui individualų konstitucinį skundą dėl to teisės akto, kuris nėra taikomas? Juk tokiu (netaikomu) įstatymu ar kitu teisės aktu nėra pažeidžiami kieno nors interesai, todėl toks įstatymas pagal nustatytąją tvarką net ir nėra teiktinas vertinti.
Greta to, KT patarėja teigia, kad „Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.”
Tokie KT patarėjos teiginiai prasilenkia su tiesa, nes Konstitucinis Teismas be jokių Konstitucijos teksto pakeitimų (be konstitucinio pagrindo) keitė savo požiūrį į šeimos sampratą, valstybinės kalbos statusą bei kitas konstitucines nuostatas. Todėl LR Konstitucinio Teismo formuojama praktika yra ryškus prisitaikymo prie politinės konjunktūros pavyzdys.
Suprantama, kad 1992 metais paskubomis, be ilgesnės šalies valstybingumo patirties, priimta Konstitucija nėra tobula. Tačiau Konstitucinio Teismo teisėjams, labiau nei bet kam, nedera trypti konstitucinių vertybių, kol jų konstitucinės reformos keliu nėra atsisakyta.
Pasirodo, kad anuomet – „sąjūdinės“ Lietuvos laikais – Konstitucijos kūrėjų supratimas apie mūsų Tautos valstybingumo raidą buvo gerokai utopinis. Kodėl? Po kelių dešimtmečių paaiškėjo, kad konstitucingumo kontrolę šalyje vykdo ne iškiliausios asmenybės, o savigarbą praradusios vidutinybės.
Neieškant išeičių padėčiai pakeisti, visuomenės pasipiktinimas tokia apgailėtina situacija gali pasiekti pavojingą ribą. Jeigu Konstitucinio Teismo teisėjams visiškai nerūpi, kad šalyje kuo mažiau liktų antikonstitucinių įstatymų bei kitų teisės aktų, tai jie, diegdami antikonstitucinę valstybingumo praktiką, tiesiogiai kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką.
Kokia prasmė eikvoti biudžeto lėšas, išlaikant instituciją, kurios darbuotojai, gaudami nemažą atlyginimą, simuliuoja protinį neįgalumą ir tuo kenkia valstybės nustatytai tvarkai, t.y. palieka galioti Konstitucijai priešingus įstatymus, kurie pagal Konstitucijos 7 straipsnį laikytini negaliojančiais?
Tuo galima eilinį kartą įsitikinti, susipažinus su LR Konstitucinio Teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. KT6-A-S6/2024 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. 1A-80/2023“. Skaitai, atrodo, solidžios institucijos dokumentą ir negali suprasti, koks tikslas (išskyrus arogancijos pademonstravimą ir norą parodyti, kad „nusispjaut mums į Konstituciją“) rašyti ir visiems devyniems teisėjams pasirašyti tokį logiškai nesubalansuotą niekalą.
Štai Jums, skaitytojai, ištraukos iš minėto Konstitucinio Teismo sprendimo:
„1. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 111 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 6 daliai, CPK 350 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai.“
„6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, neturi įgaliojimų peržiūrėti teismų išnagrinėtų bylų (…) Prašymai išspręsti tokius klausimus yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.“
„8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.“ (Paryškinta – mano).
Ar bent vieną kursą baigęs studentas teisininkas gali patikėti, kad LR Civilinio proceso kodeksas yra priimtas teismų sprendimais? Ar pareiškėjo prašyme (pagal Konstitucinio Teismo sprendimo 1 punktą) yra minimi kokie nors teismų sprendimai?
Galima suprasti, kad Konstitucinio Teismo teisėjai nenori, kad būtų panaikintos tos CPK normos, kurios leidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams nevaržomai savavaliauti, sudarydamos palankias sąlygas korupcijai.
Tačiau sunku suprasti, kaip teisėjo statusą gavęs žmogus gali taip prarasti profesinę savigarbą, padorumą, sąžinę, kad griebtųsi ne tik pareiginio, bet ir protinio neįgalumo simuliacijos.
Vertinant situaciją bendresniame kontekste, tenka priminti, kad Konstitucijos 28 straipsnis nustato prievolę kiekvienam Lietuvos jurisdikcijoje esančiam žmogui laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.
Kai ciniškai Konstituciją ignoruoja Konstitucinio Teismo teisėjai, tai tokį jų elgesį privalu vertinti kaip sąmoningą ir prievartinį kėsinimąsi į šalies konstitucinę santvarką.
Sistemiškai vertinant konstitucinį reguliavimą, kiekvieno piliečio ne tik teisė (Konstitucijos 3 str.), bet ir pareiga (Konstitucijos 28 str.) priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką. Tačiau, nesant teisės aktais piliečiams nustatytų priešinimosi ribų, tenka siūlyti įstatymų leidėjui likviduoti šią teisinio reguliavimo spragą, kad piliečiai nepasirinktų, pavyzdžiui, kokių nors fizinio susidorojimo su valstybės kenkėjais būdų.
nu jo