Vytenis Paulauskas
Dauguma verslininkų nemėgsta viešumos, nemėgsta viešai reikšti savo nuomonę kokiais nors klausimais. Visuomenė nežino, nei kas valdo didžiuosius prekybos tinklus, nei įvairias Lietuvoje veikiančias įmones, nežino, kas yra jų savininkai. Kai kurias verslininkų pavardes dažnai sužinome tik tuo atveju, jeigu kas nors paskelbia turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašus.
Verslininkų interesus atstovauja ir atitinkamą propagandą vykdo jų lobistai – bankų ekspertai, įvairios verslininkų organizacijos, kurių ryškiausi atstovai yra V. Janulevičius, D. Arlauskas, A. Romanovskis, R. Skyrienė, E. Šiškauskienė ir kiti, o taip pat ir Laisvosios rinkos instituto „vaikų darželis“, kurio atstovai (atstovės), kai šiek tiek paauga, yra integruojami į valstybines struktūras.
Maloni išimtis yra ,,Norfos‘‘ savininkas D. Dundulis. Keisčiausia yra tai, kad jis, skirtingai negu kiti verslo atstovai, kartais pasako ir racionalių, protingų minčių.
Šiuo metu verslininkai skundžiasi, kad jiems labai trūksta darbo jėgos, kurios neva būtina atsivežti iš trečiųjų šalių. D. Dundulis viename interviu sakė, kad jam darbuotojų niekada netrūko. Jis pasakė ir tą stebuklingą receptą, kaip jam pavyksta tai pasiekti – „Norfoje“ atlyginimai yra nuo 33 iki 50 % didesni negu kituose prekybos tinkluose. Todėl, pasak jo, „Norfa“ niekada nesikreipė dėl darbo leidimų į migracijos tarnybą.
Nepaisant tokio „švaistūniškumo“, laikoma, kad prekių kainos „Norfoje“ yra vienos mažiausių Lietuvoje, o D. Dundulis patenka tarp pačių turtingiausių žmonių.
Beje, toks žmoniškas požiūris į savo dirbančiuosius nėra naujas. Daugiau kaip prieš šimtą metų žymus JAV pramonininkas Henris Fordas (1863-1947) įvedė 5 dienų darbo savaitę ir 5 JAV dolerių minimalų darbo dienos užmokestį tam, kad pritrauktų daugiau darbuotojų ir ilgam išlaikytų geriausius darbininkus.
Pasak H. Fordo, „pagrindinė kapitalo nauda – ne uždirbti daugiau pinigų, o uždirbti pinigų gyvenimui gerinti“. Tais laikais 5 doleriai buvo labai dideli pinigai.
Nepaisant didelių išlaidų darbo užmokesčiui, H. Fordo įmonė nesubankrutavo, o pasaulyje, manau, būtų sunku surasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Fordo vardo ir nežinotų jo gamybos automobilių.
O tie verslininkai, kurie stengėsi iš savo darbuotojų išspausti kuo daugiau naudos, versdami juos dirbti 12 valandų 6 dienas per savaitę, mokėdami kuo mažesnius atlyginimus, seniai bankrutavo, o jų vardai išnyko istorijos tėkmėje.
Daug ką pasakantis faktas
Deja, absoliuti dauguma Lietuvos verslininkų visada pasižymėjo tuo, kad jie savo darbuotojus laiko tik beteise, pigia darbo jėga, su kurios interesais galima nesiskaityti.
Dėl tokio Lietuvos verslininkų požiūrio iš Lietuvos pabėgo apie milijonas darbingo amžiaus žmonių, kurie tikėjosi kitose šalyse rasti geresnes darbo sąlygas, didesnius atlyginimus savo darbuotojams mokančius verslininkus.
Labai daug apie Lietuvos verslininkus gali pasakyti vien jau tas faktas, kad vienu metu jie atkakliai kovojo už tai, kad Lietuvoje būtų įteisinta 64 valandų darbo savaitė, žodiniai susitarimai tarp darbdavio ir dirbančiojo ir panašiai.
Visada verslo organizacijų atstovai Trišalėje taryboje priešinasi ir minimalaus atlyginimo didinimui. Tam, kad nereikėtų didinti atlyginimų, verslininkai stengiasi įdarbinti kuo daugiau dirbančiųjų iš trečiųjų šalių. Tuos svetimšalius, nemokančius nei lietuvių kalbos, nežinančius nei Lietuvos įstatymų, labai lengva išnaudoti, mokėti jiems mažesnius atlyginimus.
Net ir esant gerai finansinei įmonės padėčiai, įmonių savininkai neskuba dalintis pelnu, kurį uždirbo bendrai dirbdami visi įmonės dirbantieji.
Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus privačiame sektoriuje įvyko bene vos vienas streikas, kai vienos įmonės, gaminančios alų, darbuotojai, matydami didžiulius pelnus, paprašė ir jiems šiek tiek padidinti atlyginimus. Tačiau nieko iš to neišėjo, nes teismas nustatė, jog streikas yra neteisėtas, nes alaus gamyba strateginė valstybės sritis. Mat, jeigu bent vieną dieną alaus gamyba sustos, tai Lietuvos alkoholikai neturės kuo atsipagirioti, o dėl abstinencijos ne vieną alkoholiką gali ištikti alkoholinė epilepsija, dėl ko galima ir numirti.
Po nepalankaus teismo sprendimo privačiame sektoriuje niekas daugiau streikuoti net ir nebandė.
Ar tikrai lietuviai nenori dirbti paprastų darbų?
,,Paprastų darbų lietuviai dirbti nenori“, – taip sako Pramonininkų konfederacijos ekonomistė E. Stonkutė. Tokia nuomonė yra populiari verslininkų tarpe.
Kadangi lietuviai neva tų paprastų darbų dirbti nenori, tai tiems darbams atlikti reikia samdyti nekvalifikuotus darbininkus iš trečiųjų šalių. O juk iš tikrųjų žmonės nenori dirbti ne paprastų, bet prastai apmokamų darbų. Tie atlyginimai, kurie tinka žmonėms iš skurdžių trečiųjų šalių, netinka tiems žmonėms, kurie gyvena Lietuvoje, kuriančioje gerovės valstybę, ar net, kaip teigia kai kurie ekonomistai, toje gerovės valstybėje jau gyvenantys.
Ar mokytojo, gydytojo darbas yra paprastas? Juk būtent šių specialybių asmenų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, trūksta labiausiai. Jų netrūksta privačiame sektoriuje, nes ten mokami didesni atlyginimai. Norint užpildyti šių specialybių tuščias darbo vietas valstybiniame sektoriuje, reikia kelti atlyginimus tol, kol jų atsiras net ir perteklius (tas pats liečia ir privatų sektorių). Iš kur jų atsiras, jeigu jų dabar nėra? Atsiras „iš niekur“, nes tokie yra rinkos dėsniai.
Vis dėlto tam, kad būtų padidinti atlyginimai valstybiniame sektoriuje, reikia, kad ir verslininkai pakrapštytų savo išsipūtusias pinigines. Deja, jie to daryti nenori.
Verslo atstovai skundžiasi, jog Lietuvos švietimas blogas, kad jis neparuošia verslui gerų specialistų. Tai duokite tam švietimui daugiau pinigų tam, kad jis pagerėtų.
Be to, verslininkai skundžiasi, kad dabar jaunimas nelojalus darbdaviui, jeigu kas nors jaunimui nepatinka, netenkina darbo sąlygos arba atlyginimas, jie meta darbą ir ieško geresnio. Tačiau juk tokį požiūrį išugdė būtent darbdaviai. Jie nuolat siekė įteisinti tokius įstatymus, kurie leistų darbdaviams be jokių problemų, be jokių finansinių kompensacijų kuo greičiau atleisti savo darbuotojus. Taigi, ko norėjote, tą ir gavote.
Šiuo metu verslo atstovai skundžiasi, kad traukiasi Lietuvos tekstilė. Mat, pasak Pramonininkų asociacijos vadovo V. Janulevičiaus, ,,Bangladešas yra kalvė visos tekstilės“. Verslininkai labai norėtų gelbėti Lietuvos tekstilę mokėdami tokius mažus atlyginimus, kaip ir Bangladeše. Bet kokie lietuviai norės už tokius atlyginimus dirbti? Nebent verslininkai darbuotojų atsivežtų iš to paties Bangladešo.
Kodėl pirkėjai dar turi „dirbti“ ir kasininkais?
Seimo nariai retai pateikia kokių nors protingų pasiūlymų. Vis dėlto netikėtai maloni išimtis buvo Seimo narės R. Budbergytės pasiūlymas mokėti pirkėjams atlygį už tai, kad jie apsitarnauja patys savitarnos kasose didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse.
Nors daug kas iš tokių pasiūlymo tyčiojosi, sakė, kad tai yra smulkmena, nesąmonė, kurią būtų sudėtinga įgyvendinti, tačiau tai yra netiesa. Kiekvieną dieną daugybė žmonių apsiperka parduotuvėse, todėl smulkmena, nereikšmingu dalyku tai gali būti tik tiems, kurie patys nesilanko parduotuvėse, nes už juos tai daro kas nors kitas.
Dažnai galima matyti tokį vaizdą – iš dešimties įprastinių kasų dirba tik viena arba nei vienos, ir pirkėjai tokiu būdu verčiami eiti prie savitarnos kasų ir atlikti kasininkų darbą. Kitaip sakant – pirkėjai turi turėti kasininkų kvalifikaciją.
Žinoma, galima sakyti, kad kasininkų darbas yra nesudėtingas ir kiekvienas jį gali išmokti. Vis dėlto, priimant į darbą, kasininkės kažkokiu būdu, matyt, yra apmokomos. Deja, pirkėjai tokių apmokymo kursų negauna, jie visko išmokti turi patys.
Galbūt perkant nedaug prekių tai nėra problema, bet jeigu prikrautas pilnas vežimėlis įvairiausių prekių, suskaičiuoti, kiek visos tos prekės kainuoja, profesionali kasininkė gali ir geriau, ir greičiau.
Tiesa, sakoma, kad yra ir labai profesionalių pirkėjų, kurie sugeba apgauti techniką ir, apsipirkdami savitarnos kasų pagalba, nemažai iš parduotuvių pavogti. Tačiau nors įvedus savitarnos kasas, vagysčių iš parduotuvių mastas ir padidėjo, vis dėlto, matyt, dėl vagysčių prarastas lėšas kompensuoja dėl atleistų kasininkų sutaupytos lėšos.
Apskaičiuoti, koks darbo užmokestis priklauso pirkėjui už jo atliktą darbą prie savitarnos kasų, būtų labai nesunku. Juk ir dabar prekybos tinklai daro pirkinių analizę tų pirkėjų, kurie turi lojalumo korteles. Kuo žmogus perka daugiau pirkinių, tuo daugiau jis gauna įvairių nuolaidų. Be to, prekybos tinklai skiria pirkėjui tam tikrą pinigų sumą priklausomai nuo jo pirktų prekių kiekio. Tuos gautus pinigus vėliau jis gali panaudoti pirkdamas kitas prekes.
Panašiai galėtų būti daroma ir skaičiuojant pirkėjo uždirbtą pinigų sumą savitarnos kasose. Galima būtų paimti pirkėjo faktiškai praleistą laiką skenuojant savo pirkinius arba nustatyti vidutinį laiką, kuris reikalingas vienam pirkiniui, ir po to tą laiką padauginti iš pirkinių skaičiaus.
Darbo užmokestį galima būtų skaičiuoti laikant, kad kasininko darbas atitinka minimalų atlyginimą (minimalų valandinį atlygį). Minimalus valandinis atlygis planuojamas kitiems metams 6,35 euro. Dalinam jį iš 60 minučių ir gauname, kad jeigu savitarnos kasoje pirkėjas praleido vieną minutę, tai jis uždirbo 10,58 cento. Jeigu laikysime, kad fizinių asmenų pajamų mokestis yra 15 %, tai reikės nuo tos sumos valstybei sumokėti 1,59 centų fizinių asmenų pajamų mokesčio.
Šiuo atveju nereikėtų taikyti neapmokestinamojo pajamų dydžio, nes tai įneštų tik labai daug painiavos ir nieko daugiau.
Taigi, matome, kad R. Budbergytės idėją galima labai greitai ir lengvai įgyvendinti.
Beje, tokiu būdu būtų galima surinkti nemažai fizinių asmenų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą, turint galvoje, kad kiekvieną dieną daugybė žmonių apsiperka savitarnos kasose.
