Jonas Ivoška
Informacijos šaltinių įvairovė išryškina ne tik demografinės situacijos Lietuvoje apgailėtinumą, bet padeda aptikti ir kitų gyvenimo sričių „klampiąsias“ vietas. Valstybėje politikai turi veikti kaip katalizatorius, kurio paskirtis „tirpdyti“ ekonominių, kultūrinių bei demografinių santykių sklandžiai raidai trukdančius „trombus“. Deja, taip nėra. Daugybė žiniasklaidos atskleistų blogybių lieka be jokio įvertinimo tiek teisėkūroje, tiek ir valdymo bei teisėsaugos sferose. Pareiginio ir profesinio „kurtumo“ simuliavimas beveik visose valstybinėse institucijose vis gilėjančiu nusivylimu atsispindi visuomenės nuotaikose. Ar masinis abejingumas be tikėjimo ką nors pakeisti gerėjimo kryptimi gali užtikrinti konkurencingą tautos pažangą? Manau, jog tam maža vilčių.
Ar nebuvo rašyta, kad be teisingo viršpelnių apmokestinimo nebus pažabotas plėšikiškas kainų didinimas maisto produktams ir kitoms būtinosioms prekėms? Ar kam nors nežinoma, kad elektros energijos branginimas yra pagrindas visų kainų kėlimui, todėl energetiniai ištekliai negali būti pavienių subjektų pasipelnymo šaltiniu. Ar kam nors nesuprantama, kad valstybės tarnautojų ir pareigūnų atsakomybės perkėlimas ant mokesčių mokėtojų pečių (Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 str.) yra svarbiausio teisingumo pagrindų principo („Nėra atsakomybės be kaltės, nėra kaltės be pažeidimo.“) grubus pamynimas? Kodėl su dauguma akivaizdžių negerovių be paliovos taikstomasi?
Neturiu kito paaiškinimo, kaip viduramžiškos valdysenos įtvirtinimas daugelyje mūsų Konstitucijos normų. Atlikęs galiojančios Konstitucijos teksto loginę analizę, aptikau mažiausiai 18 alogizmų, kurie rodo, kad 1992 m. LR Konstitucijoje bandyta suderinti feodalinį valdžios galių turinį su demokratinės respublikos pilietinės savivaldos forma. Pasirodo, toks reguliavimas partijomis vadinamoms interesų grupėms labai naudingas, nes jos turi neribotas galimybes savininko teisėmis disponuoti tautos paveldu ir jos sukurtais viešaisiais ištekliais. Šioms interesų grupėms valstybė yra politinės kovos grobis, kas akivaizdžiai matosi po Seimo rinkimų, kai prasideda ministerijų ir postų dalybos.
Ar gali būti geresnis valstybės modelis 2-3 procentus nuo pilietinės daugumos tesudarančioms interesų grupėms, kurios be jokios pilietinės kontrolės disponuoja didelės vertės finansiniais ištekliais? Todėl nesitikėkime, kad be pilietinės daugumos spaudimo, tautos gramzdinimas į nebūtį, viešajame sektoriuje įsitvirtinusiems klanams vengiant pažangesnio valstybės modelio, baigsis savaime.
