Vytenis Paulauskas
Pastaruoju metu per radiją kartais transliuojama vadinamoji socialinė reklama, kurioje sakoma, kad bepročiai nepadaro daugiau nusikaltimų negu sveiki žmonės, ir dažnai jie būna ne nusikaltėliai, bet aukos.
Žinoma, jeigu pažiūrėsime statistiką ar išvesime vidurkius, tai iš tikrųjų galbūt tai ir yra tiesa. Tačiau bepročių padaromi nusikaltimai pasižymi tuo, kad jų dažniausiai būna neįmanoma paaiškinti logiškai, nes jie būna padaromi dėl bepročio galvoje kilusių kokių nors niekuo nepagrįstų fantazijų arba haliucinacijų.
Vienas toks beprotis, sėdėdamas bunkeryje ir skaitydamas istorijos vadovėlius, sugalvojo sukurti rusų pasaulį. Neva, kai tas pasaulis bus sukurtas, tai jis suklestės.
Idėja tarsi nėra niekuo ypatinga ir nereiškianti, kad dėl jos įgyvendinimo gali atsitikti kas nors blogo. Juk Vakarų valstybės taip pat kuria savo vakarų pasaulį, į kurį daug kas veržiasi, svajoja į jį patekti. Pavyzdžiui, šią svajonę pavyko įgyvendinti ir Lietuvai. Tad kodėl ir Rusija negali sukurti savo rusų pasaulio?
Problema yra ta, kad beprotis sugalvojo ir beprotišką būdą to rusų pasaulio sukūrimui. Pirmiausia jis nutarė tą rusų pasaulį pačiu brutaliausiu būdu sunaikinti, apmėtyti jį bombomis, raketomis ir milijonais kitokių įvairiausio kalibro sprogmenimis. O kas po to? Beprotis apie tai, apie savo veiksmų pasekmes negalvoja. Jo nuomone, po to ant tų griuvėsių ir išaugs rusų pasaulis.
Bet kuriam, nepraradusiam sveiko proto žmogui, buvo aišku, kad tai, ką sugalvojo padaryti beprotis, yra beprotybė. Todėl niekas ir netikėjo, kad tai įvyks, kad rusų pasaulis bus kuriamas tokiu būdu.
Tie valstybių vadovai, kurie dar neprarado proto, elgiasi visai kitaip. Kinija taip pat kuria savo kinų pasaulį. Tačiau ji tai daro taikydama meduolio principą. Kinija sako – mes pas jus ateiname su savo investicijomis. O juk visi, visos valstybės užsienio investicijų laukia išsižioję, kaip kokios iš dangaus krintančios manos. Ne visos tos Kinijos investicijos pasiteisina, duoda pelną, tačiau bet kokiu atveju tokiu būdu kuriamas teigiamas Kinijos įvaizdis, kas yra ypač svarbu siekiant daryti įtaką pasaulyje.
Jeigu, kaip galvojama, Kinijos vadovas nutartų pradėti karą su Taivaniu, tai būtų tokia pati beprotybė, kaip ir V. Putino karas prieš Ukrainą. Žinoma, negalima garantuoti dėl bet kurio žmogaus, tame skaičiuje ir valstybės vadovo, psichinės sveikatos, bet vis dėlto iki šiol Kinijos vadovas proto dar nebuvo praradęs.
Vakarų pasaulio taktika
Vakarai, kurdami savo vakarų pasaulį, taiko meduolio ir bizūno taktiką. Vis dėlto tas bizūnas kol kas atlieka tik simbolinį vaidmenį, kokį kadaise atlikdavo ant sienos pakabintas tėvo diržas. Vaikai žinodavo, kad, jeigu jie neklausys tėvo, tai jų lauks neišvengiama bausmė. Pasižiūrėdavo vaikai į diržą ir žinodavo, kad tėvo reikia klausyti.
Europos Sąjungos vadovybė jau seniai gąsdina, kad pritaikys sankcijas Lenkijai ir Vengrijai už nepaklusnumą, bet kol kas jų dar nenubaudė. O meduoliai Europos Sąjungos skanūs. Europos Sąjungos vadovybė sako lietuviams – uždarykite savo mokyklas, ligonines, atleiskite pusę mokytojų, gydytojų, ir tada mes jums duosime skanių meduolių – gausite papildomo finansavimo iš mūsų fondų. Tik pamirštama pasakyti, kad tie meduoliai iškepti iš miltų, kuriuos suneša į tuos ES fondus visos ES šalys, tame skaičiuje ir Lietuva.
Tačiau lietuviai į visa tai nekreipia dėmesio, jie džiaugiasi tais gautais meduoliais. Miesteliuose uždaromos mokyklos, gydymo įstaigos, paštai, tačiau už Europos Sąjungos pinigus padaromi nauji šaligatviai, nutiesiami vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, nes Europos Sąjunga labai rūpinasi, kad Lietuvoje neliktų lauko tualetų, kurie neva labai teršia gamtą.
V. Putinas paleidžia raketas į Ukrainos mokyklas, ligonines ir jas sugriauna. Todėl ukrainiečiai mirtinai nekenčia V. Putino, Rusijos ir rusų. O lietuviai patys pagal Europos Sąjungos nurodymus naikina savo mokyklas, ligonines, tačiau garbina Europos Sąjungą, kurios vadovybė liepia tai daryti. Taigi, rezultatas labai panašus, tačiau žmonių požiūris į vykstančius procesus visai priešingas.
Absurdiški sprendimai
Per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje mokinių skaičius sumažėjo maždaug dvigubai, todėl būtų galima ir normatyvinį mokinių skaičių klasėje atitinkamai – dvigubai sumažinti tuo palengvinant mokytojų darbą ir pagerinant ugdymo kokybę. Tačiau kai naujojo ministro G. Jakšto buvo paklausta, kodėl to nedaroma, o normatyvinis mokinių skaičius klasėje netgi didinamas, jis atsakė, kad tokiu atveju reikėtų pastatyti daug naujų mokyklų.
Bet juk mokyklų buvo pakankamai, tačiau visi mokiniai buvo suvaryti į dideles miestų mokyklas tam, kad tokiu būdu būtų pablogintos mokytojų darbo sąlygos ir dalį jų būtų galima atleisti tokiu būdu sutaupant valstybės lėšų.
Ne mažiau absurdiškas sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio sprendimas, mažėjant Lietuvoje gimstančių vaikų skaičiui, dvigubai – nuo 300 iki 600 gimdymų per metus padidinti normatyvą ligoninėms tam, kad jos galėtų išlaikyti akušerijos skyrius. Neva gydytojai praranda kompetenciją turėdami per mažai ligonių. Kitaip sakant, per dieną gydytojas turi priimti bent du gimdymus.
Taip jau atsitiko, kad tolimame sovietmetyje aš gimiau namuose, nes, matyt, mama nespėjo nuvykti į ligoninę, kas tais laikais buvo nemenka problema. Nežinau, kiek mažo miestelio medikai per metus priimdavo gimdymų, bet akivaizdu, kad jų nebuvo nei 300, nei tuo labiau 600. Nepaisant to, medikams pakako kompetencijos priimti gimdymą ir viskas praėjo sėkmingai.
A. Dulkys neva rūpindamasis, kad vaistinės geriau, kompetentingiau aptarnautų lankytojus, uždraudė vaistinėse dirbti farmakotechnikams, jeigu kartu nėra ir vaistininko. Tačiau kitu atveju jis priėmė visiškai priešingą sprendimą – leido slaugytojams atlikti šeimos gydytojo darbą, aptarnauti ligonius. Tačiau ar slaugytojui, neturinčio atitinkamo medicininio išsilavinimo, prilygstančio gydytojui, užteks tam žinių? Juk šeimos gydytojo darbas yra daug sudėtingesnis negu vaistininko, kuris tik parduoda gydytojo išrašytus vaistus.
Kas iš tiesų rūpi A. Dulkiui?
O iš tikrųjų A. Dulkiui ligonių problemos, jų aptarnavimo kokybė rūpi mažiausiai. Pasak jo, turime didžiulį vaistinių tinklą, didesnį negu ES, jau prieš 17 metų ES sakė, kad turime šią problemą spręsti (atsisakyti farmakotechnikų). Nors per tuos 17 metų niekas farmakotechnikų darbu nesiskundė, tačiau A. Dulkio sąmonėje pabudo vergo instinktas. Jeigu šeimininkas kažką pasakė prieš 17 metų, reikia šeimininko nurodymus vykdyti. Juk tas šeimininkas gal ir šuniui numes kokį apgraužtą kaulą.
A. Dulkys sakė: „ES skiria 800 mln. eurų. Iš jų gauname kritikos. Tai yra labai gera kritika. Jos labai gerai įvertino mūsų reformų paketą. Aš šį projektą privesiu iki galo. Paslaugų kokybė bloga mažose gydymo įstaigose, akušerijos skyriai labai brangūs. Zarasų ligoninėje buvo 800 ligonių per metus. 4500-5000 pacientų turi būti ligoninėje“.
Taigi, A. Dulkiui autoritetais yra tik aukščiau stovintys viršininkai, bankininkai, gyvenantys užsieniuose ir apie Lietuvą neturintiems jokio supratimo. O į paprastų žmonių, medikų bendruomenės nuomonę A. Dulkiui yra nusispjauti. Mat svarbiausia pagal neoliberalų užsakymą kuo daugiau valstybės lėšų sutaupyti žmonių sveikatos sąskaita.
Pasak A. Dulkio, „pacientai yra neraštingi“. Mat jie kažkodėl nori gydytis ligoninėse, nors galėtų ramiai numirti namuose. ES vidutiniškai skiria sveikatos apsaugai 13 % bendrojo vidaus produkto, o Lietuvoje beveik dvigubai mažiau – tik 7 %. Tačiau A. Dulkys lengvai didinti finansavimo sveikatos apsaugai nesiruošia. Kaip jis teigia, „Nėra pokyčių, nėra ir investicijų, davei pokytį, gausi ir investicijų“. Taigi, uždarei ligoninę – gausi ir papildomą finansavimą nežinia kam finansuoti.
Atgal į devynioliktą amžių
Panašios strategijos laikėsi ir Lietuvos švietimo strategai. Mokyklų uždarymas buvo skatinamas pažadu duoti daugiau lėšų pastatų renovacijai, kurių ateityje jau nebereikės. Kaip teigia švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas, „Negalime bendrai sumažinti mokinių skaičių klasėse neturint tam sąlygų, infrastruktūros. Sugriūtų tada švietimo sistema“.
Tačiau juk ta švietimo sistema jau seniai sugriauta ir griaunama toliau. Vis dėlto G. Jakštas švietime problemų nemato. Viskas, jo nuomone, vyksta gerai, viskas pagal planą. Mokytojų trūkumo problemos nėra, nes, pasak G. Jakšto, „Turime daugiau ieškančių darbo negu yra laisvų darbo vietų mokytojams“. Tačiau kodėl visose kitose srityse darbdaviai verkia, kad jiems trūksta darbo jėgos, nors laisvų darbo vietų yra kelis kartus mažiau negu Lietuvoje yra bedarbių?
Nuo naujų mokslo metų mokytojai turės dirbti pagal atnaujintas programas. Nors nėra išleista nei naujų vadovėlių, nei metodinės medžiagos mokytojams, G. Jakštas ir tame problemos nemato. Kaip jis teigė, „Esame pakankamai pasiruošę atnaujinto ugdymo turiniui. Mokytojai gali dirbti ir be vadovėlių. Bus skirta papildomai 7 mln. eurų mokytojų pasiruošimui“.
Iš tiesų, devynioliktame amžiuje, kai buvo draudžiama lietuviška kalba, mokytojai, vadinamieji daraktoriai, irgi mokė be vadovėlių. Taip, kaip kas sugebėjo, taip ir mokė. Bet juk dabar jau ne devynioliktas, bet dvidešimt pirmas amžius. Tačiau kažkodėl tiek valdžia, politikai, tiek ir privatūs darbdaviai nuolat nori mus nutempti į devynioliktą amžių. O tų 7 mln. eurų papildomas finansavimas reiškia, kad mokytojas per mėnesį papildomai gaus 20 eurų. Tai daug ar mažai?
O, štai, homoseksualizmo propagandai mokyklose valdžia nesunkiai metams suranda 43 mln. eurų. Juk šiuo metu tai yra pats svarbiausias dalykas tiek Europos Sąjungoje, tiek ir visame pasaulyje. Todėl nuo mažens būtina ugdyti sąmoningą, tikrą Europos ir pasaulio pilietį su vakarietiškomis vertybėmis.
Iš viso to galima padaryti išvadą, kad bepročių yra ne tik Rusijoje, bet jų netrūksta ir Lietuvoje.
