Jonas Ivoška
Galiu pasakyti, kad kiekvieno pretendento, pareiškusio norą ar sutikusio dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose 2024 metų gegužę, įžvalgose yra kažkas pozityvaus. Tačiau didžioji dalis pretendentų akivaizdžiai neturi sisteminio požiūrio į naikinamo Lietuvos valstybingumo užkardymą.
Daugelio pretendentų akiratis pasibaigia ties pavieniais šalies valdysenos trūkumais. Tikima, jog aptvarkius kažką vieną, reikalai susitvarkys daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, pakėlus atlyginimus švietimo sistemoje ir mokytojams pasijutus oriau, neišvengiamai atsiras jiems mokinių pagarba. Dėl to automatiškai pakils pažangumo rodikliai, o narkotikai mokyklose taps praeities atgyvena.
Deja, tai bergždžios svajos. Valstybė yra sudėtinga sistema, todėl joje, siekiant pozityvaus kokybinio virsmo, būtini kompleksiniai valstybingumo pokyčiai. Vien personalinėmis permainomis valstybės vadovybėje, nekeičiant vertybinių nuostatų, valstybės vadyba nepasuks pilietinės daugumos interesų tenkinimo kryptimi, nes klaninė valdysena orientuota į klaninius interesus.
Visose šalies gyvenimo srityse galima pasiekti teigiamų kokybinių pokyčių tik pakeitus viešąsias vertybines orientacijas. Neįdiegus racionalių tautos bendrabūvio vertybinių principų visose šalies organizacinės sistemos šakose, nepasijus šakninis jų poveikis valstybingumo praktikai. Visų valstybinių institucijų funkcinė veikla per Konstitucijos ir kitų įstatymų norminius modelius ims tarnauti pilietinės daugumos lūkesčiams ir poreikiams, kai tiesos, teisingumo ir teisėtumo ignoravimas viešąjame sektoriuje užtrauks ne tik moralinį visuomenės pasmerkimą, bet ir realią teisinę atsakomybę.
Deja, išgirdęs ar perskaitęs pasiskelbusių pretendentų dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose kandidatavimo paraiškas, nė vieno, išskyrus profesorių Igną Vėgėlę, siekiuose nepajutau sisteminio požiūrio į tautos valstybingumą.
Norai visų, atrodo, geri, tačiau veiklos planai ir priemonės orientuoti ne į priežastinius, o tik į pasekminius reiškinius. Žinoma, dabartinių „valstybininkų“, kurie pretenduoja kandidatuoti, pažiūrose į šalies raidą jau dabar aiškiai matosi pastangos nesitraukti iš stagnacinio konformizmo pozicijų. Kitais žodžiais tariant, jie laikosi klaninės demokratijos „vertybių“, atkakliai gindami dvejopus teisinius standartus.
Suprantama, pretendentų paraiškos nėra rinkiminės programos. Tačiau iš jų pareikštų įžvalgų bei alegorijų galima pajusti – turi ar neturi pretendentas valstybiško mąstymo „užtaisą“.
Bandydami prognozuoti tolimesnius pretendento veiksmus, palyginkime jo siekius su įprastu kasdieniu reiškiniu – žmonių linkėjimais savo artimiesiems.
Pasirodo, kad proginiuose sveikinimuose dažniausiai artimiesiems linkima laimės ir sveikatos. Tai reiškia, jog šios vertybės atitinka daugumos žmonių lūkesčius. Pažvelgus giliau, tenka pripažinti, kad laimė nėra tik privataus gyvenimo kategorija. Kalbant apie tautą ir valstybę, susiduriame ir su žmonių bendrabūvio laime (arba nelaime).
Bendrabūvio laimė – tai santarvės savijauta laisvės ir lygybės sąlygomis. Laisvė pilietinėje bendruomenėje – tai galimybė gyventi teisių ir pareigų pusiausvyroje, patenkinus gyvybinius žmogaus poreikius. Lygybė etnokultūrinėje aplinkoje – tai racionali prigimtinių ir sutartinių žmonių bendrabūvio sąlygų dermė be dvejopų standartų.
Prisiminkime, kurio pretendento paraiškoje kandidatuoti buvo kalbama apie santarvės tautoje prielaidas, piliečio teisių ir pareigų balansą, prigimtinių ir sutartinių žmonių bendrystės sąlygų tinkamą derinimą?
Pagalvokime – ar piliečių bendrabūvio laimės siekis nėra valstybės institucijų funkcinė priedermė? Ar kuris nors pretendentas tapti prezidentu, išskyrus profesorių Igną Vėgėlę, kalbėjo apie tai, kokių sisteminių pokyčių reikia valstybėje, kad tauta čia, savo Tėvynėje, jaustųsi laimingesnė ir nebūtų stumiama ieškoti laimės svetur?
