Kodėl luošas Lietuvos valstybingumas?

Šiai temai reikėtų paskirti monografiją, tačiau kalbant su mąstančia visuomenės dalimi, reikalo esmę galbūt pavyks suprantamai pateikti ir keletoje trumpų įžvalgų.
1. Nors pilietis yra prigimtinis ir pirminis valstybės subjektas, Lietuvos konstituciniai pagrindai skirti institucijų galioms įtvirtinti, o ne prigimtinių žmogaus teisių gynybai ir pilietinės daugumos interesų apsaugai. Tai akivaizdžiai matosi iš nuodugniai apribotų šalyje tiesioginės demokratijos raiškos formų.
2. Konstituciškai piliečiams nesuteikta procedūrinė teisė ginti bendrąjį gėrį, vadinamą viešuoju interesu, kai jį pažeidinėja institucijų vardu veikiantys pareigūnai.
3. Institucinė vadybos ir teisėsaugos praktika neturi demokratinės valstybės doktrininių pagrindų, todėl viduramžiškai pateikia valstybės sampratą, tarsi valstybė – tai dangiška duotybė, o ne žmonių interesų ir valios kūrinys. Dėl to skirtingas funkcines kompetencijas turinčios valstybinės institucijos dažnai bylinėjasi tarpusavyje (palyginimui įsivaizduokime žmogaus rankų ir kojų tarpusavio ginčą teisme), nesuvokiant, jog valstybę atstovaujanti institucija procesinio ieškovo vaidmenyje (dažniausiai prokuratūra) nieko negali priteisti valstybės naudai iš tos pačios valstybės, kurią atstovauja kita valstybinė institucija procesinio atsakovo vaidmenyje.
Kada, pagaliau, suvoksime, kad už institucijos padarytą žalą atsakovais trauktini pareigūnai, veikę tos institucijos vardu?
4. Tautos savivaldoje negali būti keleto suverenias galias (nepriklausomumą) turinčių subjektų (tauta, demokratiškai išrinkti atstovai, teismai, prokuratūra). Tauta – vienintelis suverenas, kuri pilietinės daugumos valia priimtoje Konstitucijoje nustato svarbiausių sisteminių sektorių (parlamentas, prezidentas, vyriausybė, teismai, kontrolės tarnyba) funkcinę kompetenciją.
Pastaba: Šalies valstybinį luošumą galimai lemia ilgalaikis tautos gyvenimas svetimųjų priežiūroje, suformavęs prisitaikymo sindromą, kuris žmogaus laisvėjimo sąlygose labiau skatina griovėjiškus, o ne kūrybinius pradus.
Įžvalgas parengė Jonas Ivoška