Gerovės valstybė – tai teisingumas, sąžiningumas, platesnės galimybės siekti mokslo, įvairiapusiško lavinimosi, įvairesnės darbo galimybės, tobulėjimas tiek mokslo, tiek pramonės, tiek intelektualinėse srityse.
Svajojame, kad visi LT piliečiai ras savo vietą Lietuvoje, jaunimas, baigęs mokslus užsienyje, norės ir galės grįžti į tėvynę ir čia kurti savo gyvenimą. Vyresnieji norėtų pragyventi iš savo pensijų, ne vos ne vos egzistuoti, o jaustis lygiaverčiais piliečiais ─ jei reikia, pasigydyti, gal net pakeliauti ar užsiimti kokia nors miela veikla, kuriai anksčiau vis nebuvo laiko… Taip ir norisi paimti į rankas teptuką, piešti, kurti…
O realybė? Šiandien ne tik aš, bet ir daugelis neturi galimybių ne tik pakeliauti, bet ir normaliai pasirūpinti savo sveikata, gyvena nuo pensijos iki pensijos, skaičiuoja centukus… Kodėl? Šiandien aš ─ PRAŠYTOJAS. Pats kaltas, kad nemokėjai gyventi ─ pasakys mane visa galva praaugęs anūkas… Ir jis bus teisus.
Šiandien esu priverstas PRAŠYTI, kad valstybė man grąžintų nusavintą valstybinės pensijos dalį. Ligi šiol… Bet apie viską nuo pradžių.
Artinosi 1990-ieji. Kadangi didžiąją dalį gyvenimo buvau susietas su kariniais reikalais, tarnavau sovietinės armijos aviacijos daliniuose, kariniuose komisariatuose, žinojau mobilizacinį darbą, išėjęs į atsargą, laukiau momento, kada galėsiu būti naudingas savo bundančiam kraštui. Tuo metu dirbau Marijampolės kino direkcijoje direktoriumi, gaudavau algą ir papulkininkio pensiją. Tačiau ramiai gyventi nenorėjau, širdis ir protas patarė daryti kitaip.
1989 m. lapkričio 18d. Vilniuje vykusioje Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ( LAKS) steigiamojoje konferencijoje iš Marijampolės dalyvavome 3 atsargos papulkininkiai: T. Lastauskas, K. Kubertavičius ir aš, V. Kadžys. 1989 m. žiemą įkūrėm Marijampolės LAKS skyrių. Pirmininku išrinko mane. Be anksčiau minėtų atsargos karininkų į skyriaus sudėtį įėjo Miesto tarybos pirmininkas B. Bajarkevičius ir Šaulių vadas ats. ltn. V. Urbonavičius. Į LAKS buvo priimami nauji nariai, kurie turėjo pasiryžimo, drąsos.
Buvo nelengva. Tuo metu mieste ir rajone veikė 2 desantiniai pulkai, pasienio komendantūra, kariniai daliniai, karinis komisariatas. Važinėjo sovietinė karinė technika. Situaciją sunkino ir tai,kad atsargos karininkai, tarnavę sovietinėje armijoje, bijojo prarasti karinį laipsnį ir pensiją, todėl nenorėjo dalyvauti LAKS veikloje.
Viena iš pirmųjų LAKS veiklų buvo dalyvavimas karinio komisariato šaukimo komisijos darbe, siekiant išaiškinti diskriminacijos ir nestatutinių santykių faktus tėvynainių karių atžvilgiu. Man buvo pavestas šis darbas. Dalyvavau Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijoje prie LR PREZIDIUMO, kuriai vadovavo AT deputatas V. Šadreika, pasitarimuose Vilniuje. Tai nebuvo rezultatyvus darbas. Nebuvo etatinių darbuotojų. Tai buvo daugiau moralinis visuomenės ir priešiškos pusės pratinimas prie minties, kad Lietuvoje formuojasi nacionalinė karinė struktūra.
Kai 1990-05-24 nutarimu N 178 LR Vyriausybė, vadovaujama Kazimieros Prunskienės, įkūrė Krašto Apsaugos Departamentą (KAD) ir Lietuvą suskirstė į 7 zonas, buvo įkurti KAD skyriai, miestų ir rajonų savivaldybėse atsirado etatiniai darbuotojai-instruktoriai. Tai jau buvo tikros karinių komisariatų užuomazgos. Pagrindinė skyrių užduotis buvo paralyžiuoti sovietinių karinių komisariatų darbą.
Marijampolės zonos skyriaus viršininku buvau paskirtas 1990-06-18. Skyriaus darbuotojais tapo Marija Burdulienė ir Žydronė Karčiauskienė. Atsargos karininkų nebuvo, nes trukdė suaktyvėjusi sovietinio karinio komisariato represinė veikla. Man, kaip KAD zonos viršininkui, buvo suruoštas teismas. Prie k. komisariato veikė sovietinis karininkų pagalbos komitetas, kuris ir rekomendavo atimti iš manęs karinį laipsnį. Tuo pačiu metu turėjo būti nutrauktas ir pensijos mokėjimas. Šiame „teisme“ dalyvavo ir LAKS steigiamosios konferencijos dalyviai.
Rezultatų ilgai laukt nereikėjo: iš LSSR k. komisariato gavau raštą, pasirašytą finansų skyriaus viršininko majoro A. Montvilos, jog man, dabar jau eiliniam, pensijos mokėjimas nutraukiamas. Teko pasikliauti tuomete LT Vyriausybe. Ačiū gerb. K. Prunskienei, pensiją man vėl mokėjo.
1990 m. vasaros pabaigoje ir rudenį LAKS nariais Marijampolės skyriuje tapo K. Kabaila, A. Ridikas, V. Velioniškis, S. Baublys, Č. Paleckis, A. Mieliauskas, J. Uogintas, G. Kopalinskas, A. Sakalauskas, J. Žališkevičius, E. Botyrius ir kt. Daugelis LAKS narių vėliau tapo etatiniais Krašto apsaugos departamento darbuotojais.
Marijampolės rajono instruktoriumi 1990-09-03 buvo paskirtas ats. kapitonas Vitas Velioniškis, Šakių r. instruktoriumi 1990-08-08─ ats.vyr.ltn. Gintaras Dubickas, Jurbarko r.─1990-09-14 – ats.vyr.ltn. Algirdas Genys, Vilkaviškio r. 1990-07-01-ats.kapitonas Jurgis Kiunas, Marijampolės miesto ─1990-12-03-Gintautas Kopalinskas. Marijampolės skyriaus vairuotoju priimtas dirbti 1990-09-03 Juozas Valiukas.
Darbas zonos skyriuose suaktyvėjo. Buvo registruojami savanoriai darbui ir tarnybai Krašto apsaugoje. 1990 m. rudenį ir žiemą suformavome pasienio užkardas Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Jurbarko rajonuose. Žmonės dirbo ekstremaliomis sąlygomis, blokuodami sovietinių pasienio užkardų veiklą.
Tai buvo pirmi valstybės sienų saugotojai ─ beginkliai, neaprengti, be susisiekimo priemonių. Jie verti didžiausios pagarbos.
Nors pasienio apsaugos tarnyba (PAT) turėjo savo vadovybę Vilniuje, tačiau pradžioje daugelį PAT darbo klausimų teko spręsti KAD zonos skyriuje. Iškilo nemažai nesusipratimų tarp eilinių PAT tarnybos darbuotojų ir vadų. Nors norinčių dirbti PAT pastoviai trūko, tačiau jau per pirmuosius 3 mėnesius iš PAT Vilkaviškio r. buvo atleista apie 30% darbuotojų (už tariamus drausmės pažeidimus, pagal paduotus pareiškimus…). KAD zonos skyrius tapo žaibolaidžiu tarp pasienio užkardų ir PAT vado p. V. Česnulevičiaus. Konfliktas brendo.
Artėjo 1991 m. sausio įvykiai. Visur jautėsi įtampa. KAD iš zonų prašė ginklų, šovinių, žmonių budėjimui prie AT. Aiškių ir konkrečių įsakymų iš KAD vadovybės tuo metu nebuvo. Visi nurodymai būdavo perduodami telefonu nepažįstamų žmonių, tačiau vykdyti juos reikėjo greitai.
Sovietinė kariuomenė tuo metu blokavo kelius, todėl ginklų bei šaudmenų gabenimas į Vilnių buvo ypač pavojingas. Pagrindiniai ginkluotės tiekėjai buvo tuometės DOSAAF struktūros, mokyklos ir kitos mokymo įstaigos.
Čia būtina geru žodžiu paminėti buvusią DOSAAF sandėlininkę p. E. Sagatauskienę, kuri perdavė Krašto apsaugai ne vieną dėžę šovinių,dujokaukių ir šalmų, J. Kiuną, G. Dubicką ir A. Genį, suieškojusius ir nugabenusius į Vilnių ne vieną siuntą ginkluotės. Vėliau šie žmonės buvo pateikti į KAM apdovanojimui kaip ypatingai pasižymėję Sausio įvykių metu, tačiau į apdovanojamųjų sąrašą pateko tik vienas A.Genys.
Nepamirštama visam gyvenimui išliks 1991m. sausio 13-oji. Neramios žinios apie sovietinės kariuomenės judėjimą, žuvusius ir sužeistuosius, skausmas, pyktis, pasiryžimas ginti Lietuvą apėmė kiekvieną… Skyriuje budėjome visą naktį. Į aikštę prie savivaldybės rinkosi žmonės, sekėme desantininkų judėjimą. Daugelis autobusais išvažiavo į Vilnių budėti prie AT.
Dieną sušaukiau LAKS skyriaus narių susirinkimą. Davėme karinę priesaiką. Buvome dvasiškai stiprūs, o kartu ir bejėgiai. Okupacinė kariuomenė mūsų kol kas nepuolė.
Nesulaukęs iš KAD įsakymų, pats nusprendžiau sausio 14 važiuoti į Vilnių. Į kino direkcijos mašiną pasikrovėme dėžę dujokaukių, šalmų, gautų iš DOSAAF. Mašiną vairavo A. Pranckevičius. Vilnių pasiekėme jau temstant.
Prie AT buvo daug žmonių. AT apsaugos tarnyba veikė sklandžiai. Atidavėme viską, ką atvežėme. Be važtaraščių, be priėmimo aktų. Niekam tie formalumai nerūpėjo.
Mane nuvedė pas KAD generalinį direktorių A. Butkevičių. Prisistačiau. A.Butkevičius nusistebėjo pamatęs mane. (Suprask – buvęs sovietinis karininkas.) Paklausiau tolimesnių jo nurodymų. Gavau įsakymą vykti atgal į zonos skyrių. Leidimą išvažiuoti išrašė V. Česnulevičius…
Sausio 15 dieną, lydimas G. Kopalinsko, nuvykau į k. komisariatą ir perdaviau komisarui V. Černyšovui savo karinius apdovanojimus ─7 medalius. Taip nutrūko paskutinis saitas su sovietine kariuomene.
Sausio 15-osios vakare per Lietuvos radiją perskaičiau pareiškimą apie mano atsiribojimą nuo sovietinės kariuomenės apdovanojimų, laipsnio ir pensijos. Tai buvo viskas, ką aš tuo metu galėjau padaryti.
Vėliau visi 1991-ieji buvo nelygi priešprieša tarp besikuriančių Lietuvos krašto apsaugos struktūrų ir sovietinės karinės mašinos.
Įsimintinos buvo ir 1991 rugpjūčio pučo dienos. Vykdydami SSSR gynybos ministro Jazovo įsakymą, desantinio k/d 10075, dislokuoto Marijampolėje, vado papulkininkio A.Diagtevo nurodymu, prie Marijampolės miesto savivaldybės, kurioje tuo metu buvo KAD zonos skyrius, atvyko būrys ginkluotų kariškių ir, pasirengę puolimui, laukė, kol jų vadai duos įsakymą. Tačiau pastarieji tokio įsakymo nedavė.
Paskelbę man ultimatumą – iki 18 valandos KAD veiklą Marijampolėje nutraukti, o kabineto duris užantspauduoti, kariškiai išvažiavo.
Apie šį sovietinės kariuomenės šantažo aktą buvo pranešta Marijampolės prokurorui, tačiau pastarasis nusikaltimo sudėties neįžvelgė. Tylėjo ir visuomenės informavimo priemonės. Sovietinio desantinio pulko vadas dar keletą kartų grasino man telefonu, sakė sumalsiąs į miltus, tačiau po pučo įtampa pamažu atslūgo. Tik rimtis ir stiprūs nervai padėjo atsilaikyti ir išvengti kraujo praliejimo.
1991-03-31 į Vilnių KAD gen. direktoriaus pavaduotojo p. J. Gečo reikalavimu nuvežiau 5 tuo metu savanorius kandidatus, pareiškusius norą tarnauti KA struktūrose (SKAT). Keturi iš penkių buvo bedarbiai. Visi buvo priimti ir paskirti vadovaujančioms pareigoms. Deja, po pusmečio vienintelis likęs SKAT rinktinės vadas P. Šlivinskas pareiškė atsikratęs visų, kaip netinkančių SKAT-ui. Beje, toks požiūris į kariuomenės paskirtį, kiekybę ir kokybę sklido iš „viršaus“.
KAD, o vėliau ir KAM, betobulindami ir reorganizuodami, neišvengė ir „valymo“ nuo nepageidaujamų asmenų.
Slogų prisiminimą paliko ir pirmoji karinių laipsnių suteikimo ceremonija Lietuvos karininkams,vykusi 1991-12-30 Vilniuje. Visiems sukviestiesiems tai buvo didelė šventė. Pasveikinti karininkų atvyko nemažai aukštų svečių, jų tarpe AT pirmininkas V. Landsbergis, kariuomenės kapelionas kun. A. Svarinskas. Deja, šampano taurės gerti man neteko. Ponas V. Česnulevičius „pamiršo“ pristatyti kelis buvusius sovietinius karininkus karinio laipsnio suteikimui. Jų tarpe – dviejų apskričių komendantai: Klaipėdos apskrities Č. Norkus ir aš – Marijampolės. Tai buvo šlykščiausias pasityčiojimas.
Tik po 2 savaičių, iškviestas į eilinį pasitarimą, sužinojau apie padarytą „klaidą“, neva užmirštą perskaityti įsakymą, suteikiantį man ir Č. Norkui atsargos pulkininko-leitenanto laipsnį. Deja, tik atsargos, nors tarnavau veikiančioje kariuomenėje jau 1,5 metų.
Tuo metu iš KAM buvo atleistas LAKS pirmininkas pulkininkas Kairys, A. Maslauskas ir kt. LAKS įkūrėjai. J.Gečas, vadovaudamas SKAT štabui, „globojo“ ir apskričių komendantūras. Jo, o kartu ir p. Dulevičiaus, tuometinio KAD direktoriaus pastangomis, per 1992 metus buvo sugniuždytos, sumenkintos ir pagaliau 1993 m. pradžioje sunaikintos Krašto apsaugos kūrėjos – komendantūros.
Tai matydamas 1993-01-28 d. aš parašiau prašymą KA ministrui išleisti mane į atsargą, tikėdamasis išsaugoti apskrities komendantūrų darbuotojus. Deja, mano norai neišsipildė. Daugelis tarnautojų ir karininkų greitu laiku neteko darbo. Taip buvo susidorota su tais, kurie pirmieji atėjo į krašto apsaugą, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvenimu.
Ir tada,ir dabar sakau, kad Lietuva nesukaupė tiek karinės galios, kad užtikrintų jos saugumą, t.y., nesukūrė pakankamo skaičiaus veikiančios kariuomenės, neparuošė rezervo, neturi šiuolaikiškos, modernios karinės technikos. Vyraujančios pacifistinės ir kosmopolitinės nuotaikos mūsų visuomenėje nieko gero nežada ateityje nei valstybei, nei tautai. Ir Amerika, ir NATO nepuls mūsų gelbėti rytoj. To pavyzdys galėtų būti Ukrainos karas su Rusija. Didelės valstybės, galinga technika, o žūsta nekalti žmonės, maži vaikai, seneliai. Kam tai naudinga? Pagalvokite, mieli tautiečiai, pagalvokite, sėdintys valdžios olimpe.
O kol kas aš turiu kitą klausimą valdžiukei: kur dingo mano valstybinės pensijos dalis -1703,95 eurai – neišmokėta už 2010-2013 metus? 2018-01-19 kaip kariškis kreipiausi į LT Kariuomenės gynybos štabą. Gavau karišką atsakymą. Buvo išvardytas užtarnautos pensijos dydis, stažas ir, jeigu aš manau, kad valstybės institucija ar jos pareigūnai savo veiksmais pažeidžia mano teises, turiu teisę skųsti tokius veiksmus. Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Ačiū kariuomenės gynybos štabo viršininkui. Aš – ne skundikas. Ieškau toliau. 2018-12-05 gaunu iš kariuomenės GŠ Personalo valdybos viršininko „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo 2010-2013 m.“ suvestinių duomenų lentelę. Sakau ačiū.
Rašau toliau prašymą VSDFV Utenos skyriaus vadovui. Atsakymą gavau iš Panevėžio VSDFV skyriaus ─ pensijų grąžinimo klausimas nebus nagrinėjamas. VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakyme rašoma, kad kompensuojamos sumos išmokėjimas priskirtinas teismo, o ne Fondo valdybos kompetencijai.
Ir galų gale 2021-10-17 rašau prašymą LR Seimo Socialinės apsaugos ir Darbo komiteto pirmininkui gerb. Mindaugui Lingei „Dėl nusavintų pareigūnų ir karių pensijų grąžinimo“ klausimo įtraukimo į 2022m. biudžeto projekto svarstymą. Atsakymo kol kas negavau. Nusavintų valstybinių pensijų grąžinimo klausimas neįtrauktas net į 2024 m. biudžeto svarstymą.
Baigiu tuo, nuo ko pradėjau. Ar jau gyvename Gerovės valstybėje? Ar egzistuoja SĄŽINĖ, TEISINGUMAS??? Labai noriu tikėti, kad gerb. premjerė I. Šimonytė, prieš tapdama Prezidente, pasirūpins tais, iš kurių tos pensijos buvo nusavintos, o paskui ir negrąžintos?
Vytautas Jurgis Kadžys
Krašto apsaugos kūrėjas, savanoris
