Populistas Petras Gražulis pasiūlė sumažinti Seimo narių skaičių. Lietuvos šis projektas nenustebino, nes tokių ir panašių pareiškimų dažnumas sutampa su rinkimų laikotarpiais. Šiuo klausimu pasigarsinti bandė ne vienas, pradedant Viktoru Uspaskich ir baigiant Kazimieru Uoka. Tris kartus (1995, 2000 ir 2003 m.) iniciatyvos sušaukti referendumą nesulaukė palaikymo, o 1996 m. toks referendumas visgi buvo surengtas. Tačiau siūlymui mažinti parlamentarų skaičių Lietuvos žmones nepritarė, nes balsuoti atėjo per mažai rinkėjų ir referendumas neįvyko. Skirtingų iniciatyvų autoriai siūlė įvairius Seimo narių skaičius: 131, 91, 71.
Siūlymas savo esme yra populistinis ir vargu ar bus įgyvendintas. Tai tėra žmonių, neturinčių vertingų politinių idėjų, noras atkreipti į save dėmesį. Tačiau visuomenėje toks noras turi šalininkų, todėl pasigilinkime į argumentus.
Siūlymo šalininkai teigia, kad sumažėjus parlamentarų skaičiui galima sutaupyti. Tačiau kodėl siūloma sumažinti iki 71? Sakysim, 50 seimūnų mokesčių mokėtojams kainuotų dar mažiau, o jeigu 25? O gal 11? Pasaulyje nėra ir negali būti išrasta formulė, koks parlamento narių skaičius būtų optimalus. Iniciatoriai diskusijose pažymi, kad Vokietijoje parlamento nariai atstovauja didesniam rinkėjų ratui. Tačiau taip gudraujama, sąmoningai parinkus didelės valstybės pavyzdį. Nors pamirštama, kad toje pačioje Vokietijoje parlamentas yra dviejų rūmų, o, be to, dar yra penkiolika žemių parlamentų, kuriuose iš viso dirba daugiau kaip 2 tūkstančiai parlamentarų. Taigi suskaičiavus visus, susidaro jau visai kitas vaizdas.
Nedidelėse šalyse parlamentarai atstovauja dar mažesniam rinkėjų skaičiui nei Lietuvoje. Monake yra vos 32 tūkst. gyventojų, o parlamentarų net 24. Estijoje yra 101 parlamentaras, bet gyventojų vos 1,3 mln. Galima pajuokauti, kad šalys – išlaidautojos!
Tačiau net sumažinę Lietuvos Respublikos Seimo narių skaičių pusiau, valstybės mastu sutaupytume taip mažai, kad palyginčiau tą sumą su uodo svoriu žmogui. O štai kitas populistinis siūlymas – neatkūrus įplaukų atstatyti pensijas – tai jau sunkus priekalas vos plūduriuojančiam biudžetui. 600 mln. litų metams, reikalingų atstatyti pensijas, tokios sumos viso Seimo išlaikymui užtektų dešimtmečiui.
Kitas minėto projekto šalininkų argumentas, kad panaikinus balsavimą už partijas, sumažės jų įtaka. Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie įsitikinę, kad partijos yra blogis ir jeigu jos išnyktų, tai Lietuva tik suklestėtų. Kaip rodo pasaulinė patirtis, partijos stipriausios yra būtent tose valstybėse, kuriose veikia tik vienmandačių rinkimų sistema, Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Tai galima patikrinti pagal balsavimo rezultatus parlamentuose. Jeigu JAV parlamente nors vienas respublikonas balsuoja su demokratų dauguma, toks įvykis būtinai tampa geltonųjų laikraščių dėmesio objektu ir būna ilgai aptarinėjamas, pirmiausia rinkėjų.
Dar vienas argumentas yra, kad mažiau Seimo narių geriau atstovautų rinkėjams. Tačiau kaip kokybė priklauso nuo narių skaičiaus? Ar naujoji sistema užtvertų galimybę rinkti šoumenus ar apsišaukėlius „gelbėtojus“? Politologai pastebi, kad tik partijos gali pakelti parlamento kokybę. Senose demokratinėse valstybėse pilietis, kuris nori tapti politiku turi užsitarnauti kitų žmonių paramą, karjerą pradėti jaunimo organizacijoje ar kitame partijos klube ir tik tada jį paremia partija, o tai sudaro prielaidą laimėti rinkimus. JAV rinkimuose laimėti žmogui, kurio neremia nei respublikonai, nei demokratai, praktiškai neįmanoma. Partijos yra lyg sietas, per kurį atsijojami tinkami kandidatai. Galima pastebėti, kad Lietuvoje būtent senųjų, didžiųjų partijų nariai mažiausiai puola į populistinius kraštutinumus ir pasižymi rimčiausiu požiūriu į savo darbą.
Ir paskutinis dalykas, apie kurį norisi kalbėti, yra Seimo narių kompetencija. Aš manau, kad žmones labiausiai nuvilia ne tariamai „per daug“ Seimo narių, bet dalies parlamentarų nekompetencija dirbti patikėto darbo. Rinkėjai, matydami skandalingus politikus, pradeda manyti, kad „jei jie sugeba tik šou laidose linksmintis, tai gal jų tebūnie mažiau“. Tačiau gal verta galvoti ne kaip mažinti parlamentarų skaičių, bet kaip pagerinti jų atranką ir kaip didinti kompetenciją. Atranką, kaip jau minėta, gali garantuoti tik atsakingos ir stiprios partijos, o su kompetencija yra sudėtingiau.
Nė vienas Seimo narys nesimokė dirbti parlamentaru. O šiam darbui reikia išmanyti gausybę svarbių dalykų: strateginį valdymą, žmogiškųjų išteklių vadybą ir motyvavimą, strateginį finansų valdymą, turėti bent jau makroekonomikos ir vadybos pagrindus, žinoti viešosios politikos principus, turėti komunikavimo ir bendravimo įgūdžių. Kas iš mūsų, politikų, esame visa tai kompleksiškai studijavę? Todėl turėti pasvertą ir atsakingą nuomonę sudėtingais šalies valdymo klausimais, o ne pasiduoti interesų grupių ir biurokratų kabinetuose kilusioms idėjoms, yra parlamentarų iššūkis.
Šią problemą laikau labai rimta ir verta diskusijų. Siūlyčiau po rinkimų visiems būsimiems parlamentarams išklausyti įvairių disciplinų pagrindų ir praktinių gebėjimų kursus, o vėliau į mokslus gilintis visą kadenciją. Gal tuomet pakiltų Seimo darbo ir parlamentinių diskusijų kokybė?
Taigi, opozicijos siūlymas mažinti Seimo narių skaičių yra neatsakingas ir nesuprantamas žmonėms, kurie vadovaujasi racionaliais argumentais. Galima tik apgailestauti, kad kol Vyriausybė sprendžia, kaip sumažinti valstybės skolą, kur rasti strateginį investuotoją į atominę elektrinę, kaip išsivaduoti nuo „Gazprom“ monopolio, opozicinės partijos teikia siūlymus nesant pakankamų įplaukų didinti pensijas, sumažinti mokesčius alkoholiui, paleisti Seimą ar sumažinti narių skaičių. Toks neatsakingumas verčia nuogąstauti, kas atsitiktų su mūsų maža šalim, jeigu opozicija perimtų valdžią?
