Prieš gerą dešimtmetį, svarstydamas, ar likti saugioje užsienio reikalų ministerijoje, ar nerti neramion politikon, vienas paskutinių argumentų už politiką buvo tas, kad mačiau, kokios nepagrįstai didelės yra aukštų ponų valdžioje algos – ir koks kontrastas su daugumos žmonių pajamomis.
Tada dar smarkiai jaunas ir ženkliai naivus, maniau, kad įstojęs į LSDP, įtikinsiu bičiulius, ir mes atkursime socialinį teisingumą… Dabar, matydamas, kaip ši partija toliau kelia algas ponams, nesigailiu trigubai, kad buvau iš jos pašalintas (už „Leo lt” kritiką). Keli algas ponams valdžioje – keli įtampą liaudyje. O liaudis – valstybės pamatas.
Tad šioje srityje galima rašyti minusą vyriausybei, kuri mini savo veiklos pirmąsias metines. Ypač blogai, kad taip ir negrąžinta nusavinta pensininkų nuosavybė – nurėžtųjų pensijų dalis. Ši moralinė ir materialinė skriauda mūsų senjorams tokia didelė, kad ji turėjo tapti vyriausybės prioritetu. Deja. Euro įvedimas, kurį propaguoja ši vyriausybė, gali tapti dar viena didžiule skriauda socialiai remtiniems žmonėms, nes kainos dėl to tikrai pakils.
Pliusą šiai vyriausybei galima skirti už tai, kad padidino minimalią algą iki tūkstančio. Minusą, kad sustojo ties šia kuklia riba. Jeigu arti pusės gyventojų yra ties skurdo riba, tai socialinėje sferoje reikia ambicingesnių žingsnių, nes kitaip emigracijos srautas (apie 1,5 procento piliečių palieka Tėvyne per vienerius metus) išsiurbs visą valstybės gyvastį. O jeigu liberalizuos darbo kodeksą, kaip kad planuojama, tada dar daugiau prarasime mūsų piliečių.
Švietime – pliusas, kad sustabdė kaimo mokyklų uždarymą, tačiau minusas, kad nemažina studijų kainos studentams ir nesiekia iš esmės nemokamo, tai yra, prieinamo mokslo. Kultūros darbuotojams algos buvo ir liko juokingos, čia pasigirti nėra kuo, tad kultūrinis gyvenimas už Gedimino prospekto ribų, kiek tenka stebėti kelionėse – daug kur merdi, nebent laikosi ant vietinių entuziastų ar mecenatų pastangų. Apskritai neturime vieningos kultūros politikos, kas ir leidžia įvairiems šarlatanams ir prasto skonio pranašams dominuoti eteryje. O paskui stebimasi, kodėl mūsų jaunimas toks atžagarus ir nejautrus. (Būnant Vilniaus vicemeru, teko inicijuoti paramą lietuvių tautinio meno kolektyvams, kurie vos išgyvena. Elitinė žiniasklaida tada sukėlė šurmulį, esą buvau „prieš elitinį meną”. Problema ir paradoksas išlieka – nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių tautinė kultūra yra stumiama į užribį. Pats laikas, kol ji dar neatsidūrė muziejuje, kultūros ministerijai skalambyti visais varpais.)
Sveikatos sferoje vienas lauke – ne Andriukaitis, tai yra, kad ir koks Vytenis Andriukaitis būtų karingas teisuolis, jį mažai kas palaiko jo paties partijoje, tuo labiau – koalicijoje. Aplinkosaugoje neramino stumiamas „Chevron”, tikimės, kad šis gamtai nedraugiškas projektas užmirštas ilgam. Energetikoje tarsi stengiamasi mažinti kainas vartotojams, bet tęsiamas konservatorių karas su „Gazprom” tam nepasitarnaus.
Užsienio politikoje mūsų vadovai pamiršta, kad Lietuvos ir Vakarų interesai nebūtinai turi visada sutapti. Kad Lenkijai svarbu atkurti savo įtaką Vakarų Ukrainoje, tai mes žinome iš istorijos. Tačiau kuo čia dėta Lietuva? Jeigu mūsų politikams taip rūpi demokratija Ukrainoje, tai kodėl jie nevyksta į Graikiją, kur policija dar žiauriau dorojasi su socialiniais protestuotojais nei Ukrainoje? Paklauskime kitaip – kur konkreti nauda Lietuvos piliečiams šioje istorijoje? Į šitą gan paprastą klausimą atsakymų kol kas, apart aukštų frazių, nelabai girdėti. Apskritai pasigendame nepriklausomos, suverenios Lietuvos pozicijos daugeliu tarptautinių klausimų. Išdidžiai, LDK laikus menančiai valstybei netinka toks pasyvus, apatiškas ėjimas paskui kitus.
Krašto apsauga rieda stabiliais NATO bėgiais – tik šioje srityje socialdemokratai pamiršta, kad socialdemokratų ištakos yra pacifizme, tai yra, taikos politikoje, o ne militarizme ir okupaciniuose karuose užsieniuose. Socialdemokratų istorinis autoritetas Steponas Kairys, minimas socdemų partijos himne, brėžė visai kitokias gynybos politikos gaires. (Beje, ne tik gynybos, bet visų pirma socialinės politikos.)
Darbo partija, jos atstovų teigimu, yra centristinė, su polinkiu į liberalumą partiją, ne kairioji. Kitas koalicijos partneris – Tvarka ir teisingumas – gal ir būtų linkusi į kairesnę politiką, tačiau jos santykinė įtaka yra mažesnė. Lenkų rinkimų akcija specializuojasi mažumų klausimais.
Apibendrinant šias pastabas, galima sakyti, kad koalicinė, politologų vadinama „centro-kairės” vyriausybė yra šiek tiek jautresnė socialiniams klausimams nei konservatorių ministrų kabinetas, pagarsėjęs drastiškais sprendimais. Šiek tiek kitokia yra ir koalicijos retorika – ne tokia agresyvi, kaip dabar įprasta sakyti, „socialiai orientuota”.
Problema yra kita. Socialdemokratai kaip koalicijos ašis nevykdo tikrai kairiosios politikos. Kas yra tikra kairioji politika? Tai prioritetas socialinėms garantijoms ir socialinei apsaugai, tai darbo, o ne kapitalo intereso gynimas. Tai taiki, subalansuota, savarankiška ir nemilitarizuota užsienio politika. Tai socialinė, ekonominė, kultūrinė ir tarptautinė demokratija.
Taigi, nors ir pasikeitus vyriausybėms, liberalusis valstybės kursas iš esmės nekeičiamas.
Beje, manęs tai nenustebino. Tikiuosi, jūsų irgi.
Algirdas Paleckis
