Jolanta Blažytė
„Kažin kodėl Lenkijoje maisto produktai pigesni, o Lietuvoje brangesni?“. „Kažin kodėl Lenkija tapo vienu svarbiausiu žemės ūkio eksportuotoju pasaulyje, o Lietuva kol kas apie tai gali tik susapnuoti ir tai tik giliai įmigus?Atrodo nuobodesnių diskusijų, nei Lenkijos ir Lietuvos kainų palyginimai nebegali būti. Bet jos būna. Ir labai dažnai.
Kadangi visada pasisakau, kad reikia žvelgti giliau, tai ir pažvelgsiu. Tam tikslui pasitelksiu vieną pavyzdį, kuris prives prie to, kad tiek žuvis, tiek maisto kainos pūva nuo galvos.
Štai šiuo metu ES žemės ūkio sektorių krečia nemaža krizė. Atsitiko taip, kad Ukrainos grūdai, kurie tranzitu per ES turėjo keliauti į „badaujančias Afrikos šalis“, iki tų badaujančių šalių nenukeliavo, o „netyčia“ nusėdo ES teritorijoje.
ES grūdų rinka nuo tokio netikėto ukrainietiško dempingo visiškai išsibalansavo: kainos krito, uostai užsikimšę, ES ūkininkai nebeturi kur dėti savo užaugintos produkcijos.
Bet čia ne apie tai, kaip „ūkininkams amžinai yra blogai“ – apie tai jums papasakos mūsų politikai ar jų balsą aptarnaujantys influenceriai. Čia apie tai, kaip skirtingai šioje situacijoje elgiasi Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės. Taigi lyginu:
Lenkijos vyriausybė griebiasi už galvos dėl šalies žemės ūkio sektoriaus konkurencingumo naikinimo. Lenkijos vyriausybė prašo EK kuo greičiau sureguliuoti šį „bardaką“, o prašymui nesuveikus, bent jau „išsimuša“ iš ES bent šiokias tokias subsidijas ūkininkų nuostoliams padengti.
Lenkijos vyriausybė atveria ūkininkams naujus kelius prie lengvatinių kreditų. Vėliau atsistatydina Lenkijos Žemės ūkio ministras. Atsistatydina ne todėl, kad kažkur suvalgė valdišką kotletą ar ministerijoje įdarbino savo „puskę“. Atsistatydina dėl to, kad protestuoja prieš EK sprendimą tokį „bardaką“ pratęsti dar vieneriems metams.
Ir galiausiai, Lenkijos vyriausybė, nenorėdama konfliktuoti su Ukrainos valdžia, priima sprendimą pati supirkti Lenkijos ūkininkų grūdus už tinkamą kainą ir pati paieškoti būdų, kaip juos išvežti iš šalies. O Lenkijos Premjeras praneša, kad visada reikia padėti Ukrainai, bet tai reikia daryti proto ribose.
„Lenkijos fermerių interesai turi išlikti pirmoje vietoje“, – teigė Premjeras, pabrėždamas, kad visada sieks, kad maisto produktai būtų pigesni, o fermeriai už savo darbą gautų tinkamą atlygį.
Tai čia Lenkija. O kaip Lietuvoje?
Taigi Lietuvos vyriausybė tokios problemos net nežino. Ir žinoti nenori, nes „ai gi tie ūkininkai amžinai verkia“. Juolab, kad mūsų vyriausybė šiuo metu turi svarbesnių ir gilaus žinojimo prašančių reikalų. Pavyzdžiui, reikia žinoti, kaip nugalėti Kiniją ar kokią tvarką įvesti Indijos- Ramiojo vandenyno regione. Reikia žinoti, kaip geriau atsakyti į A. Širinskienės laišką ar kokį skeletą geriau išsitraukti iš praeities šmėklų spintos.
O kas bus, jei Lietuvos ūkininkai dėl šio dempinginių grūdų klausimo pradės valdžiai „lįsti į akis“?
Ogi labai nesunku suprognozuoti. Tiesiog iš senos „šėpos“ bus ištraukti visi ten esantys „otkutiūriniai“ lozungai ir visi vėl sužinosime ir išgirsime tą patį, ką jau ir seniai žinome ir girdime. Pavyzdžiui:
– ūkininkai vaikšto su lakuotais batais ir amžinai verkia;
– ūkininkai yra dar vienas gyvulių ūkis;
– mes esame aukštųjų technologijų valstybė, skrendame į kosmosą, todėl mums žemės ūkis nereikalingas;
– tie verslai, kurie nesugeba uždirbti pelno, turi užsidaryti ir pan.
Ir jeigu visą šią istoriją aprašyti trumpiau, tai gautųsi maždaug taip:
„Lenkijos vyriausybė gula kryžiumi už šalies žemės ūkio sektoriaus, o kartu ir viso šalies verslo konkurencingumą, kai tuo tarpu Lietuvos valdžia apskritai nelabai žino, su kuo tas žodis „konkurencingumas“ yra valgomas“.
P.S. šis aprašytas pavyzdėlis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių apie tai, kaip skiriasi Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių santykiai su verslu.
Tai dabar nesunkus loginis uždavinukas: kažin kurioje valstybėje – Lietuvoje ar Lenkijoje- maisto produktai visada bus pigesni? Sufleruoju: žuvis pūva nuo galvos.
