Spalio 7 Lietuvos Seimo rūmuose įvyko tarptautinė konferencija „Pensijų sistemų vystymosi tendencijos“. Greta mūsų socialinio draudimo mokslininkų konferencijoje dalyvavo svečias iš Lenkijos – ZUS („Sodros“ atitikmuo Lenkijoje) direktorius Zbigniewas Derdziukas, pristatęs dabartines Lenkijos pensijų sistemos peripetijas. Konferencijos diskusijoje greta kitų kalbėjo LLRI vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva. .Apie šią konferenciją gana išsamiai rašiau straipsnyje: „Pensijų fondai: ekspertai – prieš, premjeras – už“.
Kiek vėliau šią konferenciją savo straipsnyje „Pensijų kaupimo lėlių teatras“, tačiau žvelgdama visai iš kitos „varpinės“, prisiminė ir K.Leontjeva. Diskutuodama dėl kaupiamųjų fondų ji rašė: „Jeigu politikams iš tiesų rūpėtų žmonių ateitis, jie leistų jiems tapti mažiau priklausomiems nuo „Sodros“, susikaupti pakankamai lėšų senatvei“. Toliau dar gražiau: „Sodros“ sistema laiko žmones įkalintus it vergus, o paleisti žmones iš vergovės politikams paprasčiausiai neapsimoka“. Tai bent retorika, betrūko ir visą Lietuvą palyginti su Guantanamu, o gal ir su pačiu Osvencimu!
Betgi įdomiausia, kad pinigų tam kaupimui juk duoda ta pati „Sodra“, taigi imkite ir bėkite iš tos prakeiktos „Sodros“, „iš vergovės“, bet jeigu žmonės iš tiesų pabėgs ir bus nepriklausomi nuo „Sodros“, tai jie negaus jos pinigų ir kaupimui. Tai tas pats, kaip pjauti šaką, ant kurios sėdi…
K.Leontjeva nepagailėjo akmenų ir į lenkų daržą: „Praėjusią savaitę (10.07) konferencijoje Seime savo patirtimi dalinosi lenkų „Sodros“ vadovas Zbigniewas Derdziukas. (Įdomu, ar šią jo kelionę apmokėjome mes, ar mūsų broliai bėdoje lenkai?) Išgirdęs apie šį vizitą žymus lenkų ekonomistas, buvęs centrinio banko vadovas ir vicepremjeras Leszekas Balcerowiczius negalėjo patikėti lenkų „Sodros“ vadovo akiplėšiškumu, vykstant agituoti kitų valstybių valdžią nusavinti žmonių sukauptas lėšas. Negana to, kad lenkų politikai ketina atimti 100 milijardų litų iš 16 milijonų pensijai kaupiančių gyventojų, jie dar ir skatina analogišką vagystę įvykdyti kitur matomai tam, kad Europoje atrodytų ne taip blogai“.
Kaip matome, K.Leontjevos kovos ryžtas pasiekė net tarptautinį lygį (nors apie lenkų politikų skatinimus „analogiškoms vagystėms“ niekur neužtikau). Vis dėlto keista, kad dirbdama Laisvosios rinkos institute, kuris turėtų propaguoti laisvą, nepaisant valstybių sienų, minčių sklaidą, kaimynų šalies atstovą, turintį savo, nesutampančią su jos, nuomonę, visiškai nesirinkdama žodžių, apkaltina būsimomis vagystėmis savame krašte ir netgi kitur, kitaip tariant įvardija poną Z.Derdziuką nusikaltėliu.
Suklydo K.Leontjeva ir dėl „Sodros“ realijų: „Kuo daugiau „Sodros“ įmokų jis sumoka – tuo daugiau praranda per visą gyvenimą. 2 000 litų per mėnesį, t.y. kiek mažiau nei vidutinę algą „popieriuje“ uždirbantis žmogus vidutiniškai per visą gyvenimą „Sodrai“ sumokės 74 400 litų daugiau pensijų įmokų, nei iš jos gaus pensijos”.
Čia reikėtų patikslinti, kad statistinė Kaetana, 30 metų uždirbusi po 2000 litų, išėjusi į pensiją per 22 jos metus gaus ne 74400, bet tik 5622 litais mažiau nei įmokėjo. Tačiau jei būtų uždirbusi, tarkim, po 1000 litų per mėnesį, tai gautų net 49461 litu daugiau, nei įmokėjo per būtinąjį savo darbinės veiklos laikotarpį. O gavusi buvusį 800 litų minimalų atlyginimą, net 60477 litais daugiau. To nereikia nutylėti. Čia ir yra tas solidarumo principas, kurio laikosi socialinis draudimas.
Tai ne viskas. 2012 m. ligos ir motinystės draudimo įmokų surinkta 900 mln. litų. Tačiau šios rūšies išmokos siekė 1,271 mlrd. litų. Aišku, kad tie beveik 400 mln. litų nenukrito iš dangaus, juos teko paimti perskirstant „Sodros“ biudžetą, pvz., tam tikrą dalį pensijų draudimo lėšų skirti ligos ir motinystės draudimui. Galėtų gerai uždirbę pensininkai sakyti: mums nerūpi jūsų ligos ir motinystė, atiduokite mums tai, kiek įmokėjome. Tačiau sumažinus ligos ir motinystės draudimo lėšas, gali tiesiog nelikti tų dirbančiųjų ir gimstančiųjų, kurie kaip tik ir uždirba arba uždirbs pensininkams reikalingus pinigus.
Kitas K.Leontjevos režisuotas karo veiksmų prieš „Sodrą“ teatras jau neapsiribojo savo šalies teritorija, bet persikėlė prie Vyslos krantų. Taip, taip, į Lenkijos teritoriją! Spalio 30 dieną viename didžiausių šios šalies laikraščių „Rzeczpospolita“ pasirodė K.Leontjevos straipsnis „Lenkija eksportuoja į Lietuvą pensijų fondų nacionalizaciją“ („Polska eksportuje na Litwę nacjonalizację OFE”). Kas čia rašoma?
“Tuo metu, kai milijono būsimųjų pensininkų atstovai (jiems, matyt, K.Leontjeva priskiria ir save – A.L.) kovoja už privataus kapitalo išgelbėjimą nuo nusavinimo, stebina atvykstančių į Lietuvą Lenkijos valdininkų vaizdas, propaguojančių greičiausiai nekonstitucinį užsimojimą į pensijų santaupas“. Priminčiau, kad apie Lenkijos Seimo sprendimų konstitucingumą turėtų spręsti ne K.Leontjeva, bet Lenkijos Konstitucinis Teismas (Trybunał Konstytucyjny).
Toliau dar drąsiau: „Galbūt Lenkijos disidentai nori, kad ir kitos šalys pasektų tuo pačiu keliu,
kad Lenkija nėra vienintelė šalis, siūlanti konfiskaciją?“. Čia jau visiška aiškiaregystė aiškinti Lenkijos laikraščio skaitytojams, ko nori jų šalies disidentai, tiesa, su žodeliu „galbūt“. Beje, kas tie Lenkijos disidentai, K.Leontjeva neatskleidžia, nors sužinoti būtų įdomu.
„Deja, Lietuvos politikai, atrodo, užsikrėtė tokiu virusu, siūlydami savo planą dabar dirbančiųjų prievartinio perkėlimo iš kapitalo pakopos (t.y. kaupiamųjų fondų) į visiškai valstybinę sistemą“.
Aiškinti kaimynų valstybei, kuo serga („užsikrėtę virusu“) Lietuvos politikai (visi?), švelniai tariant, neetiška. Apie ligonio būklę, kaip žinome, pranešama tik labai ribotam skaičiui žmonių, o čia – brūkšt! – ir žinia keturiasdešimčiai milijonų: Lietuvos politikai serga, suprask, su jais elkitės kaip su ligoniais…
K.Leontjevos straipsnio Lenkijos laikraštyje pabaigoje „kuklus“ jos prašymas: kadangi kaupiamųjų fondų perspektyvos „atrodo niūriai, nes kai kurie mūsų regiono politikai neapgalvotai siūlo naudingą ilguoju laikotarpiu pensijų reformą keisti trumpalaikiu pinigų išdavimu, kad gautų rinkėjų balsų, tokioje situacijoje (Lenkijos politikai?) galėtų nors apriboti tos katastrofiškos nacionalizacijos politikos propagandą iki savo šalies sienų, vietoje to, kad ją spartintų kaip “gerą praktiką” tarp kitų šalių piliečių”.
To dar nebuvo! Siūlymas uždrausti Lenkijos politikams dėstyti savo valstybės socialines problemas ir jų sprendimo būdus už šalies sienų dvelkia liūdnai kažkada garsėjusio riboto suvereniteto dvoku. Tuo įdomiau, kad jį siūlo ne kokia nors supervalstybė, bet tik viena ne pati iškiliausia Lietuvos ekonomistė. Toks pasiūlymas reikštų, kad nemažą būrį Lenkijos politikų(!) Lietuvoje reikėtų paskelbti personomis non grata.
Tarp jų, matyt, būtų ir Lenkijos premjeras, dar pavasarį pareiškęs: „Neturime kaupiamųjų fondų likvidavimo doktrinos, bet nėra ir doktrinos, kad jie bet kuria kaina turėtų išlikti. O jei kalbėtume apie pensijų dydį, tai kaupiamieji fondai nepateisino mūsų vilčių“.
Beje, Rusijoje kaupiamieji fondai irgi stabdomi. Tuomet tokiomis pat personomis, matyt, paskelbsime ir Rusijos pensijų strategus, jeigu jie pabandys išsižioti Lietuvoje. Kur mes nueisime su tokia, atsiprašant, politika, kur nuves toks konfrontacijų su kaimyninėmis valstybėmis kelias?
