Jonas Siaurukas
Šiandien, kai laidojama vienuolė patriotė Nijolė Sadūnaitė, ne tik norisi (net ir silpnai tikintiems) pasimelsti už jos sielą, bet ir apima liūdnas susimąstymas…
Atrodo, Jai nestigo pagarbos jai gyvai tebesant (ją pagerbė savo laiku galingiausi pasaulio vyrai) ir jos kūno laidotuvėse dalyvauja aukščiausias Lietuvos valdžios pareigūnas… bet kodėl ji buvo iš esmės disidentė ne tik Sovietijoje, bet ir laisvoje Lietuvoje? Ir kalbėti reikia ne tik apie ją.
Juk iš esmės tiek „landbergistų“, tiek „brazauskininkų“ valdymo metais, patys iškiliausi buvę tautiniai ir religiniai disidentai, kovoję už lietuvių tautos teisę išlikti ir turėti savo tikėjimą, iš vienos pusės buvo tarsi gerbiami ir žiniasklaidos minimi, iš kitos – jiems, kalbėjusiems ir veikusiems viešai tironijos sąlygomis, „laisvėje“ tribūna toli gražu ne visada būdavo suteikiama arba jie patys kažkodėl vengdavo pačių svarbiausių, kažkodėl tapusių pavojingomis, – krikščioniškos Šeimos ir vaikų ugdymo, – temų. O jei ir suteikdavo – per klaidą? – Seimo tribūną, tai tam vieninteliam kartui, nes NE TAIP kalbėjo…
A.a. A. Terleckas savo brošiūroje aštriai kritikavo „klastą ir politinį“ mūsų neišmanymą, bet net ir jis neišdrįso iki galo aiškiai pasakyti, kas gi jam atrodė bloga Vyriausybės ekonominėje politikoje… Gal jis matė gresiančius grobstymus? Ir teisėsaugos bejėgiškumą?
N. Sadūnaitė buvo unikalus atvejis savo nepalaužiamu optimizmu, gerumu, linksmumu… Todėl ji negalėjo sau leisti aštriai kritikuoti valdžią, nes toks buvo jos būdas, negalima juk tuo pačiu metu būti ir geru, ir piktu… Į dejones, kad blogai, ji atsakydavo, kad Dievas (Kristų ji vadino „tėveliu“) neapleis Lietuvos, globos lietuvių tautą, nes lenkas popiežius perdavė jai vieno ispanų vienuolio stebukladario žinią lietuvių tautai, kad jai bus atsilyginta už gausius tikėjimo kankinius.
Bet ji nebuvo gerutė naivuolė ir puikiai matė mūsų (ne)tvarkos ydas, kai tikima kartais ne gerus darbus darančiais, bet profesionaliais melagiais, kurių „liudijimai“ išliko jų pačių surašytuose popieriuose.
Tas krikščioniškas gerumas yra tinkamas veiklos metodas tada, kai Blogis yra per daug galingas, ar ne?
Daug blogybių mūsų šalyje, bet didžiausia, daugelio „paprastų“ žmonių manymu, yra ta, kad nešeimyninė (pagal Konstituciją šeima yra Vyro ir Moters Sąjunga, bet tai norima pakeisti), „partnerystė“ norima prilyginti šeimai. Ir priešinga nuomonė laikoma neapykantos kalba, tarsi šeimyniniai žmonės nemylėtų „žmonių“?!
Juk ne tik R. Žemaitaitis, P. Gražulis ir kt. persekiojami laisvame krašte, vienos palangiškės išsireiškimą pakartojus, – „už nuomonę“…Ar pats Prezidentas ne todėl buvo „užpultas“ (klausė ta pati moteris), ne tik todėl, kad prašė išsiaiškinti valstybės institucijų, ar jo aplinkoje nėra „blogiukų“, bet ir dėl to, kad pažadėjo neleisti, kad kitokia, nekonstitucinė šeimos samprata ateitų į Lietuvą „pro užpakalines duris“?
Kas krikščioniui yra svarbiau už šeimą, už vaikus? Deja, kai Vienuolė siūlė išsiaiškinti, ar gerai gyvena D. Kedytė, tada „vaikų teisės“ kažkodėl buvo užmirštos ir nutylėtos… Mat,
negalima kištis į privačią šeimą? O į teisėjos namus brautis buvo galima…
Kas gi blogo būtų atsitikę, jai N. Sadūnaitė būtų tapusi arbitre tame reikale? Juk ji bendravo su mergaite, kai ji dar nebuvo išnešta iš namų… Ir visuomenė būtų nuraminta.
Bet… gal ne viskas taip blogai, kaip sakė „taikos generolas“. Gal galima suderinti interesus tų, kurie, kaip sakė vienas kunigėlis, „turi teisę tenkinti savo fiziologinius poreikius“ (be per didelės viešumos), su tais, kuriems katalikiška, tautinė šeima yra šventa.
Šiandien norisi ir Premjerę Ingridą Šimonytę pagirti. Juk ji paskyrė gynybos ministru žmogų lyg ir tautininką, lyg ir tradicinės šeimos gynėją… Tam reikėjo drąsos, nes kai kuriems (ar ne valdžios išlaikomiems?) „nevyriausybininkams“, ir ne tik jiems, lygtai atrodė, kad kandidatas į tą aukštą postą yra tarsi „homofobas“…
Šis straipsnelis – ne nekrologas, o tik pastabos dabartinių Lietuvos disidentų tema.
Tad, p. Nijole, nepykite ant mūsų ir pasimelskite už mus Viešpačiui, kad atleistų mums, nuodėmingiems, kad duotų mums daugiau tokių lyderių, kaip Jūs, humaniškų, patriotiškų ir pilnų stebuklingo dvasinio džiaugsmo, nepalaužiamo optimizmo, kurio mums taip stinga.
