Internete galima susirinkti pakankamai informacijos apie Anatolijaus Kašpirovskio veiklą. Tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos politikoje, nori nenori, bet primena šią perestroikos laikų įžymybę.
Pamažu ryškėja būsimos Vyriausybės kontūrai, galimos programos kryptys, nuotaikos ir nuostatos dėl keleto Seimo narių, kuriems iškeltos bylos, imuniteto panaikinimo.
Savaitgalį palydėjo pirmosios po Seimo rinkimų visuomenės nuomonių apklausos paskelbimas. Nenuostabu, kad reitingų viršuje atsidūrė daugiausia vietų parlamente gavusios partijos. Ir be apklausų buvo galima prognozuoti Prezidentės populiarumo kritimą. Paskelbusi viešą karą politikos kriminalizacijai (kas po tuo gali slypėti – atskira tema), D.Grybauskaitė palietė ne tik Darbo partijos, bet ir ką tik išrinkto Seimo legitimumo klausimą. Pradėta traktuoti, kad taip Prezidentė lyg tai pasisako prieš tuos, kurie laimėjo rinkimus – tai yra prieš tuos, už kuriuos rinkėjai balsavo.Tas traktavimas ir atsispindi reitinguose.
Jau pirmosios nuomonės dėl kriminalizuotų rinkimų sulaukė agresyvaus puolimo. O kuomet trys partijos sukirto rankomis dėl būsimos koalicijos ir postų dalybų, buvo paleista psichologinė ataka pavadinimu – „žmonės balsavo“. Ataka suveikė. Paveikė net Konstitucinį Teismą, kuris galiausiai susipainiojo savo funkcijose.
Nenuostabu, kad ši psichologinė ataka turėjo tokį poveikį. Žmonės keikia partijas, politikus, tačiau dažnai pasiduoda jų įtakai. Prieš pora dešimtmečių, kuomet 1990 – 1995 m. kadencijos savivaldybių tarybų veikla pradėjo kelti visuomenės nepasitenkinimą, į žmonių užduodamą klausimą, kaip pagerinti vietinės valdžios darbą, dalis politikų šabloniškai atsakydavo: „reikia tiesiogiai rinkti merus“. Šiandien gi jau kalbama, jog lyg tai pati visuomenė nori tiesioginių merų rinkimų. Esu tikras, kad jei rinkimai Lietuvoje vyktų sąžiningai, demokratiškai ir kam nors iš Darbo partijos tikrų oponentų būtų suteikta galimybė tiek pat kartų ir laiko pasakyti bei paaiškinti, jog V.Uspaskich kalba netiesą, Darbo partija ne tik neturėtų 29 savo atstovų Seime, bet vargu ar būtų įveikusi 5% barjerą. Tas kašpirovskinimas „žmonės balsavo“ dar primena sukčių ir nusikaltėlių psichologines atakas, kuomet patiklūs žmonės patys, be žiaurių grasinimų, kankinimų ar kraujo praliejimo, atiduoda aferistams savo santaupas ir pan.
Apskritai kašpirovskinimas tampa neatsiejama šio amžiaus Lietuvos rinkimų dalimi. Tuo naudojasi ne tik V.Uspaskich. Prisiminkime 2011m. savivaldybių tarybų rinkimus Vilniuje. A.Zuokas žadėjo ketvirtadaliu ar net trečdaliu sumažinti šildymo kainas, europinius atlyginimus ir t.t. Niekas iš tikrų oponentų tuomet taip pat neturėjo jokios galimybės tiek laiko ir kartų pasakyti bei paaiškinti, jog šie pažadai yra netiesa. Ir A.Zuokas vėl tapo Vilniaus meru, nes žmonės balsavo. Ačiū Dievui, pakako vieno šildymo sezono su fantastinėmis kainomis, kad A.Zuoko „TAIP“ būtų pasakyta – „Ne“. Skambės žiauriai, bet norint Lietuvą išvaduoti nuo V.Uspaskich cinizmo ir demagogijos (jei tai nepadaroma teisinėmis priemonėmis) jam taip pat tikriausiai reikėtų atiduoti valdžią. Manau, nereikėtų 1111 dienų, kad V.Uspaskich susidegintų savo paties cinizmo ir demagogijos lauže ir nebevedžiotų daugiau Lietuvos už nosies.
O dėl reitingų, tai po kelerių mėnesių valdymo, labai tikėtina, jog dabartinių valdančiųjų jie kris, o D.Grybauskaitės turėtų vėl pamažu kilti. Kaip sparčiai – priklausys ir nuo to, ar Prezidentės darbotvarkėse bus tik valstybės reikalai, ar ir užsienio kalbų egzaminai ar pan.
Išvada lyg tai, atrodo, aiški: jei iš tikro norime gyventi taip, kaip norėtume, o ne taip, kaip gyvename, tai pirmiausia turime nepaklusti kašpirovskiniams seansams iš TV ekranų, o privalome siekti sąžiningų demokratinių rinkimų.
Arvydas Akstinavičius
