„Lietuvos ryto“ straipsnyje „Holokaustas Lietuvoje – be susitaikymo su skaudžia istorija“ Efraimas Zurofas pasakoja, kad jo dėdę 1941-ųjų liepos 13 dieną Vilniuje pagrobė grupė lietuvių, „siautusių miesto gatvėse ir ieškojusių barzdotų žydų, kuriuos galėtų suimti“. „Jį nuvedė į Lukiškes – iki šių dienų pagrindinį miesto kalėjimą – ir netrukus nužudė“. Toks pats likimas ištiko ir jo žmoną bei du sūnus.
Toliau Efraimas mini, kad Lietuvos žydų masinių žudynių mastai – ir aktyvus vietos gyventojų dalyvavimas – yra užfiksuoti dviejuose liūdnai pagarsėjusiuose holokausto istorijos dokumentuose. SS dalinio, veikusio VILNIAUS APYLINKĖSE vadas Karlas Jaegeris paliko ataskaitą, kurioje dalykiškai fiksavo kiekvieną dieną nužudytų žmonių skaičių. Tipiškame 1941-ųjų rugsėjo 1 dieną paliktame įraše vardijami tądien nužudyti žmonės: „1404 žydai vaikai, 1763 žydai, 1812 žydžių, 109 protiškai atsilikę žmonės, viena už žydo ištekėjusi vokietė ir viena rusė“.
Savo ataskaitoje K.Jaegeris pažymi „svarbią“ LIETUVIŲ pagalbą ir teigia, kad 4 tūkst. žydų žuvo per „pogromus ir egzekucijas”, surengtas LIETUVOS SUKILĖLIŲ.
Iš viso nuo 1941-ųjų vasaros iki tų pačių metų lapkričio nužudyti 133 346 žmonės, kurių absoliuti dauguma – žydai.
Antrasis dokumentas – Vilniaus lenkų žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus, kuris gyveno greta didžiausių žudynių Lietuvoje vietos, parašytas „Dienoraštis: Paneriai 1941 liepos 11 – 1943 lapkričio 6“.
„Tai nesibaigiančio žiaurumo litanija, kurioje daugiausia lietuviai žudo Lietuvos žydus. 1943-ųjų balandžio 5-ąją paliktuose įrašuose aprašomos 2500 žydų, atvežtų 48 traukinio vagonuose, skerdynės: „Moteris su vaiku rankose ir dviem mažomis mergaitėmis, įsikibusiomis į jos drabužius. Lietuvis ima negailestingai jas mušti lazda. Vienmarškinis žydas puola prie lietuvio ginti mušamos moters. Šūvis, ir jis parkrenta, beveik po žydės kojomis. Antras lietuvis griebia iš moters vaiką ir meta į griovį, žydė moteris kaip išprotėjusi bėga prie griovio, o iš paskos seka du maži jos vaikai. Iššaunami trys šūviai“.
Ypatingai atkreipkite dėmesį į tai, kad šie du SVARBIAUSI holokausto istorijoje pagarsėję dokumentai apie Lietuvos žydų masinių žudynių mastus ir aktyvų vietos gyventojų dalyvavimą, fiksavo VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ pogromus ir VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ sukilėlius.
Perskaitęs straipsnį apie Lietuvos Žydų tragediją, aš netyčiom atsiverčiaukitą straipsnį, kuris vadinasi „Ilgas kelias į Vilnių“. Šiame istoriniamestraipsnyje aptikau pasakojimą apie tai, kaip 1939 m. lietuviai perėmė savo sostinę Vilnių ir kaip lietuvius priėmė dviejų dešimtmečių agresyvios polonizacijos sužeisti ir dezorientuoti VIETINIAI GYVENTOJAI: „Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą vertino toli gražu ne visi Vilniaus lenkai. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač jaunimas, laikė lietuvius tokiais pat okupantais kaip vokiečiai ar sovietai, tiktai silpnesniais, todėl elgėsi itin įžūliai. Jau spalio 29 d., vykstant miesto perėmimo iškilmėms, Pilies gatvėje mėgino demonstruoti apie 800 lenkų būrys. Spalio 31 d. įsisiautėjusi minia pradėjo MUŠTI ŽYDUS, daužyti jų namų langus, plėšti parduotuves. Prie miesto savivaldybės demonstrantai šaukė „Tegyvuoja Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ Lietuvos policija, iš pradžių veikusi neryžtingai, vėliau jau nepajėgė riaušių numalšinti. Minia išsiskirstė tik tada, kai į gatves išvažiavo sovietų tankai. Neramumai, daugiausia Rasų kapinėse, vyko ir lapkričio pirmosiomis dienomis.“
Dabar pakalbėkime kas gi buvo tie VILNIAUS KRAŠTE veikę „Lietuvos sukilėliai“, kurie niekšingai žudė Lietuvos žydus?
Iš istorijos puikiai žinome, kad prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvių sukilimas įvyko KAUNE, kurio metu jo dalyviai užėmė Kauno Radiofoną, Radio stotį, paštą ir telegrafą. Sukilimas greitai išsiplėtė po visą Lietuvą. Taip pat žinome, kad lietuvių sukilimo stambūs būriai telkėsi Utenoje, Šeduvoje, Gelažiuose, Užpaliuose. Sukilėliai aktyviai kovojo Švenčionių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Šiaulių, Zarasų apskrityse. O štai Vilniaus krašte, apie kurį byloja du svarbiausi holokausto dokumentai, Lietuviai dar nebuvo įsitvirtinę, nes tai nebuvo įmanoma padaryti per vienerius metus. Vilniaus krašte aktyviai ir be ceremonijų veikė LENKŲ sukilėlių „Armijos krajovos“ daliniai.
Nenoriu daryti jokių išvadų, šiaip pateikiu įdomius faktus pamąstymui. Manau, kažkam iš Lietuvos istorikų vertėtų dar kartą objektyviai ištirti ir įvertinti lietuvių tautos, kaip sociumo ir bendrijos, dalyvavimą holokauste.
O nuo savęs aš priminsiu tris istorinius faktus dėl Žydų gyvenimo Lietuvoje, apie kuriuos jau rašiau ankščiau:
Pirma, viso pasaulio Žydai Lietuvos sostinę Vilnių visuomet vadindavo Šiaurės Jeruzalė. Pažymėtina, kad nei vieno kito miesto pasaulyje Žydai nevadino Jeruzale, tiktai Vilnių (aišku, išskyrus tikrąją Jeruzalę Palestinoje). Tai byloja apie Žydų tautos gerą (konfortišką) savijautą krašte, kuriame jie gyveno daugiau nei aštuonis šimtus metų. Tarp lietuvių Lietuvoje jie jautėsi lyg tėvynėje.
Antra, kiek man yra žinoma pasaulyje, tik lietuvių kalboje žodis, apibūdinantis Izraelitus, yra gerybinis, nuo žodžio žydėti – Žydas. Lietuviai matė, kad atėjūnai visada žydi, nes jie laimingi gyvendami su Dievu. Jau vėliau, po mūsų valstybės padalinimo, kai gausi Lietuvos Žydų diaspora atsidūrė Rusijos ir Lenkijos platybėse, juos paniekinamai pradėjo vadinti «жиды», iškreipiant grąžų Lietuvišką žodį Žydas.
Ir trečia, Lietuva buvo vienintelė valstybė visoje Europoje, ką ten Europoje, visame pasaulyje, kurioje Žydai nebuvo persekiojami. Apie tai, kaip Europoje tais laikais buvo elgiamasi su Žydais ir kodėl jie bėgo būtent į Lietuvą, puikiai iliustruoja vienas žinomas istorinis įvykis: didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas Tronkvimada, rodydamas perdėtą uolumą, nekreipdamas dėmesio į Popiežiaus Siksto IV perspėjimus, tiesiog pribloškiamai žiauriai persekiojo kitatikius. Ispanijos Žydų diaspora, norėdama atsipirkti nuo persekiojimų, surinko labai didelę pinigų sumą ir pasiūlė ją Ispanijos karaliui Ferdinandui. Tranvimada, sužinojęs apie tai, atėjo pas karalių ir sviedė jam po kojų trisdešimt sidabrinių, pasakęs, kad taip jau yra buvę istorijoje. Ferdinandas nusileido Trankvimadai, todėl Žydams nieko kito neliko, kaip bėgti kuo toliau.
Neturiu duomenų, kur jie bėgo, bet labai tikėtina, kad jie pabėgo būtent į saugiąją Lietuvą, Žydų prieglobstį.
Dar viena svarbi istorinė aplinkybė, Žydų pogromai, buvusios Lietuvos teritorijoje prasidėjo tik nuo Bogdano Chmelnickio laikų, kuomet Lietuva pradėjo pereiti į Rusijos įtaką.
Niekada istorijoje, kol lietuviai patys valdė savo šalį, Žydai ne buvo persekiojami.
P.S. Paskutiniai istoriniai įvykiai taip pat aiškiai rodo, kad dauguma lietuvių, rizikuodami savo, savo vaikų ir šeimų gyvybėmis, gelbėjo savo kaimynus Žydus. Žydų literatūroje rašoma, kad Lietuvoje yra mažiausiai 350 teisuolių, gelbėjusių žydus holokausto metu. Skaičius nuolat didėjantis.
Suskaičiuokime: gauname, jog Lietuvoje yra vienas teisuolis apie 10 000 gyventojų. Gyventojų mažėjant šis skaičius tik auga. Visoje Europoje yra 800 milijonų gyventojų. Izraelio duomenimis, viso Europoje yra 15 000 teisuolių.
Skaičiuojame: Europos vidurkis – vienas teisuolis 53 333 gyventojų. Išvada: Lietuvoje teisuolių yra 5 kartus daugiau, negu Europos vidurkis.
Lietuvoje Tarptautinė istorinio teisingumo komisija Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus organizuoja bendradarbiaudama su Izraelio ambasada, Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi bei Lietuvos žydų bendruomene. Pagal jų skaičius, teisuolių Lietuvoje dar daugiau. Specialiais Jad Vashem atminimo medaliais už nesavanaudišką pagalbą žydams Holokausto metais, tai yra PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIŲ APDOVANOJIMU yra apdovanota per 22 tūkst. įvairių valstybių atstovų. Tarp jų yra ir 780 Lietuvos piliečių (LR ambasados Izraelyje tinklapis). Gali būti, kad Lietuvos žydus žudė gal 20, gal 60 išsigimėlių iš mūsų tautos. Teisuoliai statistikoje aiškiai vyrauja.
Todėl dėl kelių sužvėrėjusių niekšų nusikaltėlių vadinti visą Lietuvių tautą žydšaudžiais yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama.
Lietuviai per amžius yra Žydų Gelbėtojų Tauta.
Ne be reikalo tikrieji Žydai vadina žemės kirmėlėmis tuos, neva žydus, kurie, prisidengę baisios Žydu tragedijos vardu, bando išplėšti kuo daugiau naudos asmeniškai sau. Būtent tokios „žemės kirmėlės“ nenuilstamai puola bet kurį, kas norėtų įnešti aiškumą dėl Žydų istorijos Lietuvoje.
Vladimiras Troščenka
