Nida Vasiliauskaitė
Yra toks reiškinys, vadinamas „kultūriniais karais“. Nukaldintas, regis, Bismarko Vokietijoje, bet puikiausiai prigijęs ir aktualizuotas JAV, o tada jau eksportuojamas visur.
Kitaip tariant, politikos pakeitimas viešomis grumtynėmis tarp esą skirtingas vertybes bei gyvensenos normas išpažįstančių grupių.
Bet pirma reikia tas grupes įsteigti. Kuo radikalesnes – tuo geriau.
Kaip?
Pradžioje – vieša info apie „tarp mūsų“ gyvenančius keistus atgrasius ir įžūlius tipus, tuo pačiu paskatinant juos atsirasti. Pvz., paskleisti gausybę foto ir video iš ekstravagantiškų pogrindžio renginių.
Reakcija į juos atsiras pati, iškart. Kuo bjauresni bus pirmieji – tuo garsiau ir ekstremaliau mobilizuosis prieš juos antrieji. O tuo pačiu – atsiras norinčių būti pirmaisiais, nes antrieji – irgi keisti bei atgrasūs.
O tada jau galima įsiūbuoti šią geltonosios spaudos pikantiką iki nacionalinių dienraščių puslapių, respektabilių asmenų diskusijų ir oficialios politikų darbotvarkės.
Taip tą darbotvarkę paverčiant tąsymusi tarp dažančių vaivorykštėmis suoliukus ir tų suoliukų ardymą paverčiančių savo gyvenimo kova.
Tarp manančių, jog visuomenė – pasmerkta, jei nenuspalvins visų flomasterių spalvynu pusės miesto ir neperrenginės berniukų suknelėmis, ir manančių, jog visuomenė pasmerkta, jei griežčiausiai neprižiūrės, kad visi rengtųsi „pagal lytį“ ir neuždraus daliai bendrapiliečių vadintis „šeima“.
Nors dar prieš keliolika metų ramiai gyveno vieni greta kitų ir būtų nuoširdžiai nesupratę tokios problematikos, abipusiškai sakę „Pff, man nerūpi“.
Kodėl visa tai? Todėl, kad socialiniai inžinieriai pabraižė tokią dvinarę schemelę – pozicijai ir opozicijai, kad jos kaltųsi tarpusavy ir keistųsi vietomis. Didžiajai daliai žmonių pasibodint abiem ir traukiantis į „tyliąją daugumą“ – taip duodant kvailiams kelią, kurį, nuo šiol, tiedu kvailiai užims ir dalinsis tarpusavy, atsvėrinėdami vieni kitų beprotybes savosiomis ir nustatinėdami taisykles visiems likusiems. O kol kvailiai dalinsis postus ir manys, kad valdo – valdys už jų nugarų kiti, protingi.
Puiki schema eliminuoti normaliąją visuomenės dalį iš politikos, nukanalizuoti dėmesį nuo jos į lygioje vietoje sukurtą parodomąją sceninę temą, socialiniams inžinieriams tuo metu už kulisų naikinant liberaliais demokratijas ir rengiant socialinį kreditą. Abiejų pusių kariams padedant.
Štai todėl kultūriniai karai yra pats pagrindinis ir tikrasis politinis priešas, juos žūtbūt būtina baigti, tai daug svarbiau nei laimėti eilinius rinkimus toje pačioje matricoje (tik tam, kad „atstovėtum“ vienoje suformatuotoje pusėje prieš kitą). Tikra politika prasideda būtent čia. Visa kita – sceninis veiksmas.
