Dabartinė geopolitika – išties stebuklinga.
Afganistane iš tikrųjų buvo taip. Nuo 1973-čiųjų iki 1979-jų balandžio ten vadovavo Daudas, buvusio šacho Zachiro pusbrolis. Jis itin palankiai vertino gerus santykius su TSRS, savo šalyje nuosekliai diegė socialinio teisingumo politiką. Jis panaikino monarchiją, tapo Afganistano premjeru bei užsienio reikalų ministru. Jis į aukštus postus paskyrė …karininkus, priklausiusius Afganistano Liaudies demokratinei partijai (A LDP).
Daudas ėmė kovoti su islamo fundamentalistais, kurių lyderiai ( tarp jų, pavyzdžiui, Rabanis) spruko iš šalies (būsimieji talibai).
Amerikos spec.tarnybos, pirmiausia – JAV CŽV, ėmėsi linijos, pagal kurią buvo planuojama ne tik nuversti tokią Afganistano valdžią, bet ir įtraukti TSRS į šioje šalyje planuotą konfliktą. Tikslas – suprantamas: parodyti TSRS „okupantais”.
Kitas svarbus JAV tikslas buvo toks: „išgąsdinti” arabų pasaulį „tarybine agresija Afganistane”, ir patraukti Saudo Arabiją į savo pusę. Vėliau Saudo Arabija JAV prašymu sumažino naftos kainas, o tai prisidėjo prie JAV „pergalės Šaltajame kare”.
Užbėgau kiek į priekį. Grįžkime prie Daudo ir pažvelkime, „kaip viskas buvo daroma”.
Tarp Daudo ir ALDP „netikėtai” ėmė bręsti rimti konfliktai. Be to, neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas vienas iš ALDP lyderių Chaibaras. Tai buvo irgi panašu į „importuotą provokaciją”.
Per Chaibaro laidotuves minios žmonių išėjo į gatves Kabule. Daudui vėl kažkas pakuždėjo, jog tai yra „inspiruota ALDP”, ir jis įsakė suimti kitus ALDP vadovus – Tarakį bei Karmalį. Konflikto su buvusiais bendražygiais būta vis gilesnio bei aršesnio…
Jokios „1979 metų balandžio revoliucijos” Afganistane iš tikrųjų nebuvo. Tai – mitas, ir labai nekokybiškas mitas. Buvo elementarus „rūmų perversmas”, kuris, beje, Tarybų sąjungai iš tikrųjų buvo staigmena. Tai buvo paprasčiausias karinis perversmas.
Chafizula Aminas (kurio rūmų šturmas įvyko 1979 metų pabaigoje, likus mėnesiui iki tarybinio karinio kontingento įvedimo į šią šalį), kaip yra itin tikėtina (nors dokumentinio pagrindimo taip ir neatsirado), buvo JAV CŽV agentas. Būtent Amino vadovaujama ALDP kariškių grupė 1979-jų balandį šturmavo Daudo rūmus, sušaudė patį Daudą bei jo šeimos narius. Būtent Aminas, keliems mėnesiams tapęs faktiniu Afganistano vadovu (Tarakis sirgo, o vėliau buvo Amino žmonių nužudytas, ir tai itin įsiutino tuometinį TSRS vadovą Brežnevą, vertindavusį Tarakį itin palankiai), vykdė nežmoniškas represijas, žudydavo musulmonų dvasininkus, visaip alino šalį bei griovė jos šimtametes tradicijas.
Šalyje stiprėjo neramumai. 1979 metų pabaigoje situacija Afganistane jau buvo kritiška. „Liaudies valdžia” praktiškai buvo tik Afganistano sostinėje Kabule bei jo prieigose. Talibų vadovai, išvykę iš Afganistano dar Daudo laikais, taip pat turėjo nemenkos įtakos kylančiai „tikinčiųjų kovai prieš bedievių valdžią” . Ši įtaka buvo įgyvendinama aktyviai dalyvaujant JAV CŽV. Beje, būtent iš to ir išplaukia, jog „teroristus-talibus” iš tikrųjų sutelkė bei subrandino JAV.
Taigi, 1979 metų pabaigoje ties Afganistanu, taigi,ir ties TSRS rytine siena, susiklostė padėtis „arba-arba”. Arba Afganistane įsigalės TSRS palanki valdžia, arba ten „gelbės demokratiją” amerikiečiai…
Yra gerai žinoma pragmatinė tiesa – kiekviena valstybė žiūri savo nacionalinių interesų, ir kaunasi dėl jų. Potencialus CŽV agentas ( bei afganistano žmonių budelis) Ch. Aminas buvo likviduotas 1979 metų pabaigoje per tuomet dar slaptą TSRS tarnybų operaciją Kabule.
Po mėnesio į Afganistaną, naujojo (grąžinto iš Čekoslovakijos) vadovo Babrako Karmalio prašymu, buvo įvestas tarybinis karinis kontingentas ( beje, įvesti tarybinį karinį kontingentą prašydavo ir Aminas, bet tuomet buvo atsisakyta tai padaryti). Prasidėjo dešimtmetį trukusi „karinė epopėja”.
Aišku, dabar lengva bei patogu, „atsilošus fotelyje” teisinti ar kaltinti, teisti bei smerkti. Tačiau į viską reikia žvelgti dialektiškai, per „plius-minus” simbiozę.
Kadaise, dar 1980 metais, kai kam atrodė, jog „mes peržaidėm amerikiečius”. Tačiau, kaip tapo aišku „post faktum”, JAV CŽV per daugiaplanę operaciją (pradedant vadinamąja 1979 metų „Afganistano balandžio revoliucija”, ir baigiant tarybinės kariuomenės „bėgimu” iš tos šalies pagal JAV diplomatų komandas) pavyko ne tik įtraukti Tarybų Sąjungą į dešimtmetį trukusią „karo epopėją”, bet ir įgyvendinti kitus, ankščiau minėtus, tikslus.
Na, o Babraką Karmalį pakeitęs kitas Afganistano vadovas Nadžibula ( Draugas Nadžibas) buvo į tą šalį amerikiečių sugrąžintų talibų pakartas…
