Vytenis Paulauskas
Prieš tris dešimtis metų sąjūdiečiai degino rašytojo Juozo Baltušio knygas už tai, kad jis išsakė savo kritišką nuomonę. Vėliau į sąjūdiečių nemalonę pateko ir kitas rašytojas Vytautas Petkevičius, kuris pats, beje, buvo Sąjūdžio tarybos narys.
O juk šie du rašytojai sovietiniais metais žadino lietuvių tautinę dvasią, viešai kalbėjo apie tai, apie ką kiti bijojo kalbėti. Žmonės susitikimų su šiais rašytojais laukė kaip didžiulės šventės, jų knygos taip pat buvo nepaprastai populiarios. O štai būsimi Sąjūdžio aktyvistai tais laikais tylėjo kaip pelės po šluota, apie juos niekas nežinojo. Jie ėmė veikti tik tada, kai jokio pavojaus jau nebuvo.
Kadaise nuo sovietų valdžios nukentėjęs Seimo narys P. Gražulis jau kone dešimtmetį persekiojamas už tai, kad jis Rusijai pardavinėjo neva nekokybiškus koldūnus, kurie, beje, visiškai atitiko Europos Sąjungos standartus. Mat šešėliniai kardinolai prokurorams įsakė: „Fas!“ ir prokurorai uoliai ėmėsi vykdyti užduotį, stengdamiesi žūtbūt įkąsti P. Gražuliui.
Valgiau aš tuos koldūnus, kai ant jų buvo P. Gražulio portretas, valgau ir dabar, kai ant jų puikuojasi savimi pasitikinčio A. Užkalnio atvaizdas. Man koldūnai patiko. Manau, kad ir prokurorams būtų naudinga paragauti tų koldūnų. Gal tada jie praktiškai įsitikintų, kad visi jų kaltinimai yra laužti iš piršto.
Matyt, neturėdami kantrybės laukti, kol prokurorai įvykdys užduotį, Seimo nariai nutarė patys susidoroti su P. Gražuliu – surengti jam apkaltą ir išmesti iš Seimo. Tai padaryti galima be jokios priežasties, už nieką. Vienintelė sąlyga apkaltai – reikalinga politinė valia, kitaip sakant, reikia surinkti reikiamą Seimo narių balsų skaičių apkaltai.
Valdžia seka Putino pavyzdžiu?
Švietimo, mokslo ir sporto ministrei J. Šiugždinienei yra nusispjauti į tai, kokios realios problemos egzistuoja Lietuvos švietime, kaip jaučiasi mokytojai, tačiau užtat ji asmeniškai pasirūpino tuo, kad mokytoja A. Astrauskaitė būtų išmesta iš darbo už tai, kad ji buvo pilietiškai aktyvi visuomeniniame gyvenime.
Matyt, darbo neteks ir Ginčų komisijos prie SADM pirmininkas A. Akstinavičius už tai, kad jis išdrįso kritikuoti Vyriausybės stumiamą neįgaliųjų reformą.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas A. Antanaitis buvo pakeistas todėl, kad jis bandė ginti lietuvių kalbą ir priešinosi pavardžių svetimais rašmenimis įteisinimui, kas, beje, įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucijoje. Dabartinė Lietuvos valdžia tikisi, kad naujos sudėties Valstybinė lietuvių kalbos komisija tam nesipriešins ir ignoruos Lietuvos Konstituciją.
Iš šių pavyzdžių galima suprasti pagrindinį dalyką – valdžia nemėgsta tų, kurie turi savo nuomonę ir viešai ją deklaruoja. Todėl valdžia su tokiais asmenimis siekia įvairiais būdais susidoroti.
Valdžiai reikia pataikūnų, todėl pastaraisiais ir stengiamasi apsistatyti. Tokia strategija gali pavirsti tragedija ne tik patiems valdantiesiems, bet ir visai valstybei. Akivaizdus pavyzdys – V. Putinas ir Rusija. Užsidaręs bunkeryje ir praradęs realybės jausmą ar dėl jo smegenis paveikusių vaistų, ar dėl kitokių priežasčių V. Putinas kuria fantastines, niekuo nepagrįstas vizijas, žemėlapyje braižo puolimo kryptis. V. Putino aplinka, prie jo prisiklijavę pataikūnai visai tai beprotybei pritaria, nors bet koks bent kiek protaujantis žmogus turėtų suprasti, kad to, ką sugalvojo V. Putinas, praktiškai įgyvendinti neįmanoma. V. Putinas planavo visą Ukrainą užkariauti per 10 dienų, bet karas tęsiasi jau 10 mėnesių ir galo jam nematyti. Akivaizdu ir tai, kad Rusijos į Ukrainą nuolat leidžiamos raketos ukrainiečius ne įbaugina, bet tik dar labiau juos įpykdo, ir jie kovos iki galutinės pergalės.
Manau, kad yra teisūs tie karo ekspertai, kurie sako, kad kai ukrainiečiai išvarys rusus iš Ukrainos, jie nesustos ir eis tolyn – į Maskvą, į sprendimų priėmimo centrą tam, kad gyvatei nukirstų galvą. Tuo labiau, kad jeigu pažiūrėsime į žemėlapį, tai pamatysime, kad Maskva palyginti nėra labai toli nuo Ukrainos sienos.
Žinoma, Lietuvos nuostolių, patirtų dėl klaidingų valdžios veiksmų, negalima lyginti nei su Ukrainos, nei su Rusijos nuostoliais. Lietuvos valstybė yra maža, todėl ir jos valdžia tarptautinėje politikoje yra mažai įtakinga ir negali sukelti tokių katastrofinių pasekmių kaip Rusija. Vis dėlto Lietuvos žmones Lietuvos valdžios vykdomos niekuo nepagrįstos reformos veikia skaudžiai.
Katalikiška apsauga mokykloms
Lietuvos valstybinis radijas transliavo laidą apie katalikiškas mokyklas Lietuvoje. Besiklausydamas šios laidos pajutau sovietmečio kvapą dėl laidos kūrėjų jaučiamo besąlygiško pritarimo valdžios vykdomai politikai.
Trys katalikiškų mokyklų direktoriai pasakojo, kad jų mokyklos yra populiarios tiek mokinių, tiek ir jų tėvų tarpe. Į jas savo vaikus nori leisti net ir tie tėvai, kurie nėra praktikuojantys katalikai. Visi yra patenkinti tuo, kad vaikai yra mokomi tikėjimo tiesų, dvasingumo. Vis dėlto abejonių kyla dėl to, kad nors katalikiškų mokyklų skaičius auga, tačiau norinčių studijuoti kunigų seminarijose atsiranda labai mažai, kunigų Lietuvoje trūksta. Tad kur gi išgaruoja tas dvasingumas, kai mokiniai baigia katalikiškas mokyklas?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę imta reformuoti ir švietimo sistemą. Buvo sugalvota panaikinti ir vidurines mokyklas, suskaidant jas į tris atskiras dalis. Kai Kaune buvo ruošiamasi atlikti šį mokyklų giljotinavimo procesą, viena Kauno mokykla, kuri vadinosi Mato Šalčiaus mokykla, persikrikštijo į Švento Mato mokyklą.
Kadaise buvo labai populiarus filmas, sukurtas pagal N. Gogolio apysaką, kuris vadinosi „Baubas“. To filmo pagrindinis veikėjas, norėdamas apsisaugoti nuo jį puolančių velnių, aplink save apibrėždavo ratą ir tada velniai atsimušdavo į tą ratą ir negalėdavo jo pasiekti ir su juo susidoroti.
Taigi, tas Švento Mato mokyklos pavadinimas ir buvo tas ratas, kuris apsaugojo mokyklą nuo ją puolančių velnių – švietimo reformatorių. Mat katalikiškos mokyklos galėjo nesilaikyti tų reikalavimų, kurie buvo taikomi paprastoms valstybinėms mokykloms, ir taikyti tęstinį mokslą neskaidant mokyklų į atskiras dalis.
Suprantama, kad yra daug tėvų, norinčių, kad jų vaikai mokytųsi toje pačioje mokykloje nekeisdami jos kas kelerius metus. Manau, kad būtent todėl katalikiškos mokyklos ir yra populiarios tiek mokinių, tiek ir jų tėvų tarpe, o mokyklų ideologinė kryptis nėra lemiamas faktorius jas pasirenkant.
O tų mokyklų, kurios neturėjo katalikiškos apsaugos, laukė liūdnas likimas – jos buvo sudraskytos į gabalus ir apie pusė iš jų buvo visai sunaikintos.
J. Šiugždinienei – psichiatrą
Lietuvos švietimas patyrė daug jį žlugdančių reformų. Tačiau švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė tęsia reformų maratoną. Nepaisant to, kad mokinių skaičius kiekvienais metais mažėja, J. Šiugždinienė padidino minimalų mokinių skaičių klasėje iki 12 mokinių. Jeigu mokinių yra mažiau, toks klasės komplektas valstybės finansavimo negauna.
O nuo 2024 metų planuojama mokinių skaičių klasėse padidinti iki 21, ir nuo 2026 metų – iki 31 mokinio. Be to, bus reikalaujama į bendrojo lavinimo mokyklas intergruoti visus specialiųjų poreikių vaikus, kurių klasėje galės būti 30 %.
Ta neįgaliųjų integracija vykdoma jau daug metų, teigiama, kad šiuo metu jau integruota 88 % neįgaliųjų. Tad akivaizdu, kad liko tie, kuriuos yra sudėtingiausia integruoti. Jeigu vaikas turi judėjimo negalią, tai, žinoma, pritaikius sąlygas, jo pasiekimai gali būti tokie, kaip ir visų kitų, sveikųjų. Tačiau jeigu klasėje kartu su visais mokysis tie, kurie turi Dauno sindromą, regėjimo ar klausos negalią, ko jie galės išmokti? Juk juos turi mokyti specialistai pagal specialias jiems pritaikytas programas.
Sakoma, kad neįgaliesiems mokytis padės mokytojo padėjėjai. Tačiau kuo jie galės padėti, jeigu iš jų nereikalaujama jokio specialaus išsilavinimo ir jiems mokami pačią žemiausią kvalifikaciją atitinkantys atlyginimai?
Kai kurie mokyklų vadovai, siekdami išsisukti iš padėties, nors ir priėmė neįgaliuosius mokytis į savo mokyklas, jiems organizavo atskiras pamokas pagal specialias neįgaliesiems pritaikytas programas. Tačiau, švietimo reformatorių nuomone, taip neturėtų būti, nes neįgalieji turi mokytis bendrose klasėse su visais kitais mokiniais.
Taigi, pagal švietimo reformatorių viziją mokytojas klasėje moko 31 mokinį, tarp kurių yra ir 10 neįgaliųjų su įvairių negalių požymiais. Mokytojui mokyti padeda mokytojo padėjėjas, o, jeigu dėl viso to atsiranda kokių nors psichologinių problemų, tai jas išspręsti padeda mokyklos psichologas.
Vis dėlto, mano nuomone, vietoje to būtų daug racionaliau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje papildomai įsteigti psichiatro etatą. Psiciatro užduotis būtų apsaugoti Lietuvą nuo to, kad ministerijoje nebūtų priimami beprotiški, sveiko proto neatitinkantys sprendimai.
Neįgaliųjų statistikos koregavimas
Kadaise vienas iš tuometinių Lietuvos vadovų nusistebėjo, kodėl Lietuvoje yra tiek daug neįgaliųjų. Todėl buvo nutarta taisyti padėtį mažinant neįgaliųjų skaičių ir priartinant jį prie europinio vidurkio. Tuo tikslu buvo atlikta neįgaliųjų reforma, kurios metu buvo padidinti reikalavimai norint gauti neįgalumą. Todėl po reformos tie neįgalieji, kurie turėjo pirmą neįgalumo grupę, gavo antrą, kurie turėjo antrą, gavo trečią, o štai tie neįgalieji, kurie turėjo tik trečią neįgalumo grupę, valdžios sprendimu tapo visiškai sveikais.
Neįgaliųjų skaičių leido sumažinti dar viena aplinkybė. Mat, nustatant neįgalumą, imta vertinti ne tik medicininius faktorius, bet ir žmogaus išsilavinimą. Kuo tas išsilavinimas didesnis, tuo neįgaliojo darbingumo laipsnis laikomas didesniu. Todėl jeigu neįgalieji nori gauti didesnę neįgalumo pensiją, jie turi slėpti savo išsilavinimą, gebėjimus.
Dabartinė neįgaliųjų reforma, kurią vykdo I. Šimonytės vyriausybė, yra nukreipta į tai, kad būtų dar labiau sumažintas neįgaliųjų skaičius ir tokiu būdu būtų sutaupyta valstybės lėšų. Tuo tikslu, vertinant neįgalumo laipsnį, asmens darbingumą, mažinama ta dalis, kuri priklauso nuo medicininių faktorių, ir didinama ta dalis, kuri priklauso nuo asmens gebėjimų. Pavyzdžiui, jeigu taikysime šią vertinimo sistemą, tai buvęs garsus angių mokslininkas, fizikas S. Hokingas, kuris buvo visiškai paralyžiuotas, vertinant medicininiu požiūriu buvo 100 % nedarbingas, tačiau jeigu vertintume jo gebėjimus ir nuveiktus darbus, tai jis buvo 100 % darbingas.
Problema yra ta, kad, norint įvertinti asmens negalią medicininiu požiūriu, tai galima padaryti gana objektyviai, o žmogaus gebėjimų objektyviai įvertinti praktiškai neįmanoma. Todėl, nustatant bendrą darbingumo laipsnį, galimi įvairūs piktnaudžiavimo atvejai, todėl darbingumo nustatymo komisija, jeigu norės, galės žmogaus darbingumo laipsnį padidinti arba, jeigu gaus kyšį, galės jį sumažinti tam, kad žmogus gautų didesnę neįgalumo pensiją, ir bus neįmanoma sprendimo objektyvumo patikrinti.
Be to, planuojama panaikinti Ginčų komisiją prie SADM, kuri dažnai tenkindavo neįgaliųjų skundus. Tokiu būdu norima atbaidyti neįgaliuosius ieškoti teisybės, nes jos tektų ieškoti teismuose, kur procesas gali tęstis kelerius metus, ir tikėtis iš teismo objektyvaus sprendimo būtų sunku, nes teisėjai neturi pakankamai kompetencijos spręsti klausimų, susijusių su medicina.
Žinoma, Lietuvos žmonės viską iškentės, prie visų Vyriausybės daromų nesąmonių prisitaikys. Juk, kaip buvo sakoma sovietiniais laikais – svarbu, kad karo nebūtų. Tad tikėkimės, kad bent karas šiemet į Lietuvą neateis.
