Pagal šiandienines viešo kalbėjimo madas, šį straipsnį turėčiau pradėti ilga ir graudžia tirada, kurioje ne tik turėčiau išreikšti gilią užuojautą prancūzams dėl šios nakties įvykių, bet ir būtinai patikinti, kad tai tik „atskirų teroristų“ darbas, kuris jokiu gyvu nemeta šešėlio nei ant jų išpažįstamos religijos, nei ant vis gausiau Europoje apsigyvenančių atvykėlių.
Bet reikia būti aklam, kvailam arba tiesiog turinčiam asmeninės naudos iš „europietiškų vertybių“ skleidimo, kad nepripažinti akivaizdaus fakto – civilizacinis konfliktas tarp senstančios ir identitetą prarandančios Europos ir religiniu pagrindu besivienijančio jauno islamiško pasaulio.
Ir jei vakar mes girdėjome pavienius to nepaskelbto, bet vykstančio „karo“ šūvius, tai tas, kas šiąnakt įvyko Paryžiuje, įvertinant mastą, koordinavimą ir efektyvumą, jau traktuotina kaip tikrų tikriausia karinė operacija, į kurios organizavimą, koordinavimą, aprūpinimą ir vykdymą turėjo būti įtrauktas nemenkas kovotojų skaičius. Ir, beje, vis labiau islamistų kovotojams Europoje tinka partizanų apibūdinimas, t.y. struktūrizuotos, organizuotos, pogrindyje veikiančios karinės jėgos, kuriems „teroristo“ pavadinimas per menkas. Bet iš kur jie atsirado?
Pačios problemos šaknys, beje, atsirado kur kas seniau, nei pasigirdo pirmas riksmas „Allakh Akbar“ apsnūdusio europietiško miestelio gatvėje. Ir prasidėjo viskas nuo … siekio užsidirbti. Pažvelkime į 60-70-jų metų Vakarų Europą. Tai metai, kuomet vakariečiai pradėjo aktyviai reikšti nepasitenkinimą dėl savo darbo sąlygų, pradėjo jungtis į profesines sąjungas, dalyvauti protestiniame judėjime, na, o kokie įvykiai vyko 1968-ais, tai, ko gero, net nereikia priminti.
Paklausite, ką bendro turi darbo santykiai ir migracijos klausimas? O gi kaip tik tuomet, siekiant pažaboti „savų“ darbuotojų apetitus, ir pradėta leisti apsigyventi didesniam migrantų skaičiui. Ir čia tarp atvykusių ir „čiabuvių“ perbėgo pirmoji „juoda katė“.
Be abejo, turiu omenyje konkurenciją, kuri atsirando atvykusių darbuotojų grupei pradėjus savo paslaugas siūlyti pigiau nei tai darė iki tol dirbusieji. Taip pat migrantus aktyviai naudodavo įmonėse pakeičiant jais streikuojančius darbuotojus. O svarbiausia – ilgą laiką Vakarų Europoje (ir, beje, Prancūzijoje ypatingai ) galiojo taisyklė „nematyti“ net ir nelegalų. Nes tiesiog jie buvo naudingi ekonomiškai.
Beje, ir šiandien liberalai, kalbėdami apie migraciją, vis traukia seniai muštą „ekonominės naudos“ kortą.
Nieko nuostabaus, kad uždaros, kompaktiškai gyvenusios bendruomenės, perkėlusios savo papročius iš Azijos ar Šiaurės Afrikos provincijos į Europos didmiesčius, tapo tokios gausios, kad galiausiai išstūmė vietinius gyventojus iš ištisų didmiesčių rajonų. Uždarų getų su sava kultūra, kalba ar tikėjimu egzistavimas nebuvo kažkas nauja Europoje, tačiau niekuomet tai nesiformavo taip greitai ir visose Vakarų Europos valstybėse tuo pat metu. Ir todėl įvyko tai, kas ankščiau ar vėliau turėjo atsitikti – migrantai pareikalavo lygių teisių su nuolatiniais šalies gyventojais.
Ir jas jie gavo. Gavo nemažą priežastimi ir dėl to, kad čia susipynė kapitalo ekonominė ir vadinamos „respektabilios kairės“ (kitaip liberalios kairės) politinė nauda.
Likimo grimasa, beje, tai, kad dabartinio Prancūzijos prezidento Fransua Olando, kaip ir jo vadinamosios „socialistų“ partijos, atrama ir yra visokio plauko mažumos, t.t. ir migrantai. Ir kuo daugiau tuo labiau jie jais priversti remtis, nes jau bebaigia išbarstyti tradicinį „kairįjį“ rinkėją, kuris nemato juose svarbiausio – savo ekonominių socialinių intereso gynimo.
Tikiuosi, aš neišvarginau jus tokiu ilgu priešistorės ir esamo politinio fono aprašymu, nes tai tikrai svarbu. Nesupratę problemos kilmės mes rizikuojame prisijungti prie liberaliosios spaudos diriguojamo choro, giedančio, esą egzistuoja atskirų ekstremistų problema, o bendroje masėje migrantai myli „Europos vertybes“ ir jaučia tiesiog gilų dėkingumą už suteikiamą prieglobstį, darbą ir pašalpas.
Nėra jokios „atskiros problemos“… nėra. Yra gilus sockultūrinis konfliktas. Ir jei kurį laiką Europą galėjo jaustis rami, nes tolimose prieigose jos ramybę saugojo pasaulietiniai režimai (Irano ir Afganistano monarchijos, kariniai diktatoriai ir t.t.) , kuriems buvo svarbu išlaikyti valdžią ir tam jie manevruodavo, nesimesdami į jokius ideologinius kraštutiniškumus, tai jiems virstant (beje, ne be pačių Vakarų pagalbos), vienijančia jėga tapo islamizmas. Islamizmas šiandien – tai ne tik religinė srovė, tačiau ir socialinio protesto pagrindas. Jei vėlgi 60-ieji pasižymėjo radikaliais kairuoliškais judėjimais, prie kurių noriai jungėsi net ir politinio elito šeimų jaunimas, kartais net pasiekdavęs Pietų Amerikos džiungles tam, kad prisijungtų prie Komandantės partizanų, tai šiandien mes lygiai taip pat stebime būrius jaunų europiečių, keliaujančių į Islamo Valstybės pajėgas. Štai tokia socialinės teisybės paieškos grimasa.
Šaudys ar nešaudys? Sprogdins ar nesprogdins? Manau, atsakymas vienareikšmis. Esant dabartiniai padėčiai partizaninio karto veiksmai Vakarų Europoje yra neišvengiami.
Dabartinis eurointegracinis ir giliai liberalūs elitas tiesiog negali imtis radikalių veiksmų, tramdant potencialius teroristus, nes visiems akivaizdu, kad tai reikštų mažiausiai kelių dešimčių tūkstančių naujai atvykusių migrantų deportavimą. Tiksliau, ekspertai teigia, kad 80-90 tūkst. šviežiai atvykusių „pabėgėlių“ yra tiesiogiai dalyvavę karo veiksmuose ir nereikia būti labai įžvalgiam , kad suprastum, kieno pusėje jie dalyvavo. Toks valymas neišvengiamai iššauktų gausios musulmonų bendruomenės pasipriešinimą ir taptų mirties nuosprendžiu visiems, kas jų balsais remiasi.
Dar sudėtingiau reikalauti iš geopolitinius žaidimus nesėkmingai žaidusios ES pripažinti, kad karinės avantiūros Irake, Sirijoje ir Libijoje, o taip pat nuolatinis nerangus kišimasis į kitų kaimynų politinius procesus atvėrė Pandoros skrynią, ir jei jau norima bent jau sustabdyti būsimų miestų partizanų antplūdį į Vakarų Europos miestus, reikia liautis „eksportuoti demokratiją“ (o tiksliau politinę įtaką) ir finansuoti visokio plauko „revoliucionierius“ , nors ir kaip mes tai daug metų matėme kaimyninėje Baltarusijoje.
Na, ir visai mažai tikėtina, kad vis didesnės monopolizacijos ir globalizacijos link judantis kapitalas ir atitinkamai jo remiami politikai sutiks su sąžiningais prekybiniais mainais su vadinamojo „trečio pasaulio“ valstybėmis. O juk skurdas taip pat puiki terpė radikalioms nuotaikoms, kurių nešiotojai ekonominių migrantų pavidalu puikiai pasiekia Europą.
Taigi, jei nėra „vaistų“ nuo karo plačioje Europoje, tai gal tikrai ES decentralizavimas ar net jos dekonstravimas būtų tinkamas problemos sprendimas? Juolab Rytų Europos valstybėms ir mums tame tarpe, kur dar nėra civilizacinio konflikto apraiškų.
Ir nors dabar tokio klausimo viešas kėlimas prilyginamas nusikalstamai laisvamanystei ir mokslo žinioms inkvizicijos laikais, tačiau kito atsakymo, kaip apsisaugoti, juk nėra.
Galiausiai, jei mums privalomąja tvarka perkels nuo Vokietijos „atlikusius“ migrantus, kurie mūsų nekęs, nes ne Ruklos jie tikėjosi ES, o Berlyno, Londono ar Marselio, tai mes taip pat turėsime savo neįvardinto fronto liniją.
Nepriimti migrantų? Taip užsitrauktume Briuselio rūstybę. Net balsuojant dėl privalomo migrantų paskirstymo kai kurie Lietuvoje išrinkti EP nariai balsavo „už“. Taigi, šiuos mes galime drąsiai braukti iš galinčių veikti sprendžiant problemą iš esmės sąrašo.
Na, o mes gyvensime toliau iki kitos islamistų partizanų karinės operacijos arba iki tos dienos, kuomet tą problemą pradėsime tinkamai spręsti.
