Kuria, bet nieko sau nereikalauja
KINŲ IŠMINČIUS
Jonas Siaurukas
Ta daosistų, kurie moko, kaip pakeisti pasaulį nieko neveikiant, sentencija, labai primena pirmykščių krikščionių atsiskyrėlių mokymus. Jie buvo silpni, nesipriešinimo doktrina buvo jų išsigelbėjimo būdas. Jie mokė, kad reikia mylėti priešus ir priešai kartais jų pasigailėdavo… Arba bausdavo nelabai smarkiai. Kiek gi galima mušti gulintį? Tik vienu atveju pasigailėjimo nebūdavo, kai marksistai nepajėgdavo krikščionių įtikinti, kad Dievo nėra…
Tikrai gera nieko neveikimo filosofija, kai norisi nieko neveikti, ramiai gyventi, kurti, tikėtis naujo stebuklo. Nes Lietuvoje jau darosi baisoka kalbėti. O kaip mąstyti nekalbant?
Prisiminkime truputį naujausios istorijos. Tada atsitiko stebuklas – prisiminkime, kai šventasis būsimasis popiežius Lenkijoje ir solidarumo darbininkiška profsąjunga įveikė komunizmo baimę. Nei Berlyno, nei Budapešto, nei Prahos atvejo nebebuvo. Iš pradžių nedrąsiai Lenkijoje, o paskui ir pačioje Rusijoje įsisiūbavo perestrojka, rezultate pati Rusija išstojo iš SSRS. Kaip ji kilo, gal KGB gelmėse?
Vienas sąjūdininkas, buvęs KGB darbuotojas, pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo J. Andropovo. Rašoma, kad jis norėjęs pastumti „tiubeteikas“, Vidurinę Aziją, kuri korumpūviniais metodais vis labiau grėsė įsigalėti sovietų tarpe. Tiurkai dauginosi sparčiai, internacionalizmas jiems buvo nebaisus… Nors rusai bandė juos surusinti per kalbą ir kultūrą, bet kai kurie rusai anaiptol nenorėjo, kad azijiečių rusų būtų daugiau, negu rusų europiečių…
Kitas atvejis – mes, baltijiečiai. Rusai labai nenorėjo, kad mes atsiskirtume. Ir LPS veikėjai iš pradžių buvo gana neryžtingi, nes baimė buvo didelė. Knygoje, kurioje pateikti K. Motiekos pasakojimai, rašoma, kad, kai jis sutiko B. Jelciną, K. Motieka pasakė jam: mes sieksime nepriklausomybės. B. Jelcinas, rašoma, jam atsakęs: ko gi jūs dar laukiate?
Kritiniu momentu, kai Sąjūdis paėmė valdžią ir kai rytdieną M. Gorbačiovas galėjo įpainioti Lietuvą į pavojingas juridines pinkles, Sąjūdžio vadovybė diskutavo, ką daryti, juk pati Amerika, atrodo, buvo prieš „Gorbio“ erzinimą ir galimą pakenkimą jo reformų politikai.
Daug lėmė tai, kad K. Motiekai, lietuviškosios 16 divizijos vado sūnui, pavyko susisiekti su Lietuvos diplomatinės tarnybos smetoniniu šefu Stasiu Lozoraičiu, kuris Sąjūdžio vadovybei išaiškino, jog reikia ne diskutuoti, o veikti nedelsiant. Įdomu, kaip jis jiems išaiškino, kad Amerika „nesupyks“ – ar tik ne diplomatiškai…
Sąjūdis tada įvykdė tikrą revoliuciją (ją užbaigė B.Jelcinas); nors nepriklausomybės aktą ir teko trumpam užšaldyti, bet „procesas prasidėjo“ (pagal M.Gorbačiovą).
Kas toliau? Tikroji revoliucija nėra griovimas, bet blogesnio varianto radikalus pakeitimas geresniu. Deja, dažnai išeina ontreip. Mes visai nepažinojome gyvenimo „laisvajame pasaulyje“, ėmėme jį kopijuoti, o ne kurti savąjį; troškome didesnio saugumo, laisvės, laisvo žodžio, sąžinės laisvės, daugiau lygybės , geresnio gyvenimo. Ar pasiekėme to?
Atsakysiu iš kito galo. Mūsų didžiuliai turtai buvo išgrobstyti, ūkis sugriautas, mūsų valdžia nesugebėjo įvesti tvarkos, o gal misteriai „penki procentai“ to nenorėjo… Ir, nedarydami to, ko reikia, ar darydami tai, ko nereikia, tą darė visi didieji valdžios šulai ir įtakingiausios politinės jėgos ir lyderiai.
Melas yra tai, kad negalėjome ūkio tvarkyti protingiau ir nenusipelnėme gyventi geriau. O mes, eiliniai piliečiai, nedrįsome ir nemokėjome tam pasipriešinti. Gal ir neturėjome, nes tą turėjo daryti mūsų lyderiai.
Gyvename pakenčiamai (iki geros kokybės toli) vien todėl, kad gauname išmokas, kad prasiskolinome. Vienas mažas pavyzdys – turėdami savo tautinį valstybinį banką, mes, valstybė, galėtume visai nesunkiai uždirbti ar sutaupyti milijardą per metus. Bet… „žiniasklaida“ džiaugiasi, kad gal ateis dar vienas geras, gal lenkų valstybinis, bankas į Lietuvą.
Blogas pavyzdys irgi yra – atsisakėme savo valiutos, net mūsų valstybinis bankas – reguliuotojas jau nebe mūsų , o ES banko skyrius. O be savos valiutos sunku tinkamai valdyti savo ūkį. Ir visi mūsų didieji ekonomistai, net esantys valdžioje, gėdingai tyli.
Nelygybė tapo milžiniška. Lygios galimybės vis labiau tampa iliuzija, apgaule. Atsirado naujieji dvarininkai, prieš kuriuos buvę smetoniški dvarininkų likučiai tikri vargšai. O prieš didžiuosius kapitalus ir mūsų kapitalistai vargšai. Žmonės atgavo žemę, kad daugelis vėl ją prarastų… Ypač skaudu, kad klesti nelygybė švietime, medicinoje, ir daug dar kur kitur. Tai baisiau už buvusį „blatą“.
Sąžinės laisvė lyg ir yra. Kas gali uždrausti tikėti ar netikėti. Bet…ar yra laisvė ginti savo vertybes, savo katalikišką tikėjimą? Paskaitykite Jozefo Ratzingerio 1986 m.spalio 01 d. užrašytą šventojo popiežiaus Jono Pauliaus antrojo pamokymų tekstą, skirtą katalikų vyskupams apie homoseksualius santykius ir vyro bei moters šeimyninę SANDORĄ.
Aš bijau komentuoti šį tekstą, nes, manau, kad ne už koldūnus teis P.Gražulį…
O laisvę ar turime? Mūsų Prezidentas lyg ir turi veto teisę ES Vadovų Taryboje, bet po skuboto Lisabonos sutarties pasirašymo ir dar skubesnio jos ratifikavimo tos laisvės labai jau nedaug belikę. Mes vėl manome, kad didžiausia demokratija yra „diktatūra“ (žr. marksizmo klasikai apie demokratiją) ir priklausymas Sąjungai.
Neseniai perskaičiau dviejų „išdavikų“ – V. Vitkausko ir J. Paleckio knygas, jos primena dabartinių mūsų politikų šnekas. Mat, nebuvo kito pasirinkimo, tik „milžino jėga“ apgins nuo priešų… Tautos už ES, bet už laisvų tautų Europą, o ne už federaciją, kurios link einama. Ar tai laisvė?
Saugumas – labai svarbu. Nuo priešų reikia gintis, ieškoti sąjungininkų, bet kodėl iki šiol beveik nieko rimto nepadarėme patys šia linkme (trisdešimt metų tik kartojame, kad rusai puola kitur ir gali pulti ir mus)? Visi Vakarai tokie ištižę? Bet juk galėjome būti kūrybiškesni, drąsesni, ne tik beždžionauti kitus… Bet Lietuvoje nepalaikomi drąsūs , kūrybiški žmonės, o tik tokie, kaip Š..s..
Kaip apsiginti nuo tokių ar panašių draugų, griaunančių tautos moralės (o be jos ir laisvės negali būti) pamatus? Tokie kaip Z. Zinkevičius, V. Valiušaitis buvo stumiami iš postų, o ne palaikomi. Vienbalsiai, Seime. Baisūs, nes sukilimą už laisvę, lietuvybę Lietuvoje propagavo. O kurie dergė Lietuvą, aukštuose postuose sėdi.
Didžiausias rūpestis, žinoma, yra tautos saugumas, nuo priešų, nuo išnykimo. Tirpstame, nykstame, kaip niekada netirpome, net juodžiausiais carizmo ar lenkmečių metais. Ir tai vyksta „laisvėje“.
Ką tai rodo? Kad mūsų laisvė – tai nėra laisvė veikti. Kad tautinės jėgos nei verslo, nei net bažnyčios hierarchų nepalaikomos tinkamai. Kad šviesuomenė susiskaldžiusi dėl gardaus šaukto valgio, dėl akimirkos garbės… Kad politologai nesugeba vystyti tautos laisvės minties, o tik kažką kalbą, lyg daktarai prie mirštančio ligonio (tautos) kūno apie viską ir apie nieką…
Tai gal lietuviai visi kvaili – juk taip rašoma eilėse… Yra visokių ir visko. A.a. Z.Kelmickatė sakė, kad Lietuvoje talentų – nors vežimais vežk. Bet valdžia nebetiki savo tauta, linkusi užsimerkti, nieko nematyti ir negirdėti. Politikų, deja, susipriešinimas gi „prie lovio“, kaip liaudis sako, ne mažesnis negu Amerikoje.
Kritikuoti lengva, kritikų daug. Kai kurie kritikuoja net ir žydus. Prezidentas V. Adamkus klausė, ar Lietuva XXI amžiuje bus panaši į filosofą, stovintį ant bibliotekos laiptų su plyta rankoje ir pasisakantį prieš Ameriką, Angliją ir žydus? Žydai – rimta tauta, nereikia nei jiems pataikauti, atgailauti dėl nebūtų nuodėmių, nei per daug peikti. Juk jie kovoja už teisę sugrįžti į savo seną žemę.
Sena diskusija, kas daugiau žmonių išžudė – komunistai ar nacistai, jau seniai paseno. Dabar aktualiausia tema yra, kaip neišnykti Europai ir Amerikai. Juk per Meksikos sieną į Ameriką plūsta milijonai migrantų. Panašiai ir į ES. Tautos naikinamos, kolonizuojamos be jokio karo. Ir apie tai tabu kalbėti, teismai net britams neleidžia ieškoti rimtesnių išeičių. Ką jau bekalbėti apie lietuvius.
Kritikuojant žydus, reiktų neužmiršti už daug ką juos pagirti. Visų pirma, kad gina patys save. Čia gal ir suklydo R. Žemaitaitis? Girdėjau dainuojant: „lip žemaitis kopėčiom ir nukrito netyčiom, mes sukursime teismaitį ir nuteisim žemaitaitį“. Pagyvenusi moteris Palangoj pasakė: tai buvo mūsų, vaikų „skaičiuotė“, aš palaikau Žemaitaitį, nubausti už nuomonę laisvoj, demokratinėj šaly nederėtų…
Ar neapsigėdins mūsų teismai, ar nepabijos apginti lietuvio politiko žodžio laisvės? Nieko labai baisaus iš jo neišgirdau, gal ne viską girdėjau? Kažkoks pasimetęs, nemoka aiškiai argumentuoti. Lietuviai gelbėjo žydus nuo nacių, ar nors vienas žydas užstos Žemaitaitį? Jei nubaus politiką, paprasti žmonės dar labiau bijos. Gal žodžio laisvės reiktų pasimokyti iš Amerikos, o ne iš Europos?
Vėl artėja rinkimų metas. Visi faktai rodo, kad tauta ir net kalba nyksta. I. Vėgėlė kviečia tautą vėl augti, o ne nykti. V. Tutkus siūlo atsargią užsienio politiką, neerzinti per daug Rusijos. Kol kas tik tie du kandidatai į valdžią, atrodo, yra rimtesni. Vis tik OP-TV kontrolinis klausimas, kam priklauso Krymas, yra labai geras. Ir kiekvienas kandidatas į valdžią turėtų aiškiai į jį atsakyti.
Lietuvos žmonės – už Ukrainos pergalę, dėl didesnio Europos saugumo, bet kaip tą pasiekti, kai net Amerika nebenori daug padėti? Atrodo, ir ukrainiečiai nemoka dirbti kūrybiškai. Kai tokie pinigų srautai, sunku kurti. Kur valdo kapitalas, svarbu ne kūryba, o pelnai…
Neaišku, ką darytų opozicija ir vidaus politikoje, jei laimėtų…T as pats Žemaitaitis nelabai gerai, mano nuomone, pašnekėjo apie mokesčius… Ne vien stambūs verslininkai nori pasipelnyti mažesnių sąskaita?
Negeras išėjo straipsnelis, ne apie naujametines šventes. Bet kad naujametinių dovanų nesimato, mokesčiai, tautos gramzdinimas į skolų liūną tik didės. Vidurinis laisvų sluoksnis bus ir toliau naikinamas. O be laisvų žmonių negali būti ir laisvos tautos. Ir dėl to ne tik valdžia kalta…
Visi nori didesnių atlyginimų, išmokų, vartojimo, bet ne darbo, ne kūrybos džiaugsmo.
N. Sadūnaitė tiki, kad gali įvykti stebuklas. Jei atsirastų tikras lyderis, 2-3 rimtos, tautinės, konservatyvios, kultūringos pajėgos, būtų tikras stebuklas.
