Jonas Ivoška
Gerokai prieš prasidedant 2024 metų Lietuvos prezidento rinkimams, parengiau naujo tipo politinės jėgos „Piliečių Lietuva“ įstatus ir vienam iš pretendentų tapti prezidentu pasiūliau kurti partiją, kuri siektų sisteminių šalies valdysenos pokyčių konstitucinės reformos keliu.
Tikriausiai dėl to, kad politinės partijos Lietuvoje užsitarnavusios blogą (klanų) reputaciją, mano pasiūlymas, siekiant prezidento pareigybės, nesulaukė dėmesio. Kita vertus, daug ką mūsuose gąsdina konstitucinės reformos idėja. Šiandien vis dar tikima, kad prie bet kokio konstitucinio reguliavimo viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo.
Tuo tikėti, žinoma, daugiau negu naivu, nes sąlygos ir aplinkybės, o ne individo prigimtinės savybės labiau apsprendžia jo elgesį. Pastebėkite, kaip skirtingai vaikšto tie patys žmonės esant plikledžiui ir sausai grindinio dangai.
Pagalvokime, ar tik dėl nebranduolinių valstybių piliečių sąžiningumo jos neužpuola branduolinių valstybių?
Galima drąsiai teigti, kad ne tik viešųjų institucinių subjektų, bet ir viešuosius išteklius kuriančių piliečių konstituciškai įtvirtintos teisės ir suteiktos galimybės tausoti daugumos reikmėms skirtus išteklius žymiai pakeltų tuos išteklius tvarkančių pareigūnų „sąžiningumo“ lygį.
Ar parlamentaras turėtų tiek įžūlumo ir arogancijos nusispjauti į visuomeninės nuomonę, pasiūlydamas rinkėjams patylėti iki naujų rinkimų arba begėdiškai meluoti prieš rinkimus, jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtintas Seimo nario atšaukimas rinkėjų valia pagal panašias jo išrinkimui procedūras?
Ar nebūtų veiksminga paskata geriau rūpintis visos tautos, o ne tik savo klano gerove, jeigu Tautos atstovų, Vyriausybės narių ir kitų svarbiausių pareigūnų algos, mokamos iš biudžeto, būtų susietos su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje?
Ar nebūtų atsisakyta su valstybės institucijų leidimais sukurto privataus turto naikinimo, žlugdant piliečių lojalumą savo valstybei, jeigu pareigūnai turėtų atlyginti žalą, padarytą dėl netinkamo jiems patikėtų funkcijų atlikimo?
Ar nesumažintume korupcinių paskatų, nustačius pareigūnų atsakomybę už profesinio ar/ir pareiginio neįgalumo simuliavimą?
Ar neapribotume korupcijos teismuose ir neprislopintume teisinio nihilizmo, jeigu galutinės instancijos teismų aktams (analogiškai parlamento, prezidento ir vyriausybės aktams) būtų procedūriškai nustatytas jų atitikties LR Konstitucijai patikrinimas?
Jeigu čia išvardintos visuomenės savivaldos priemonės, o ir daugelis su tuo susijusių kitų valstybės valdysenos pokyčių rastų atgarsį mūsų tautiečių lūkesčiuose, turėtų atsirasti bendraminčių būrelis suinteresuotas įsteigti naujo tipo politinę jėgą, kuri ryžtųsi inicijuoti konstitucinę reformą, užtikrinančią civilizuotam kraštui būdingą valstybingumo kultūrą ir tautos pažangą.
