Pirmiausia – dabar reikėtų nebeaštrinti nesutarimų kampų, tačiau žinoti, kas yra kas. Žinoti ir pozityviai valdyti padėtį.
Kad yra interesas, veikiantis prieš valstybę ir Prezidentę, – aišku. Prezidentė – tikimės – žvelgs filosofiškai, toliau dirbdama savo svarbų darbą tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Premjeras – tikimės – kaip ne kartą jau yra pareiškęs, dirbs drauge su Prezidente, visokeriopai vengdamas nestabilumo ir susipriešinimo valdymo aparato viduje, tvirtai laikydamas vieningo kurso ir stiprios padėties ES viduje perspektyvos. Ne apsimestinai, pagal partijos viduje priimtas konspiracines taisykles, kai kalbama viena, o daroma kita – o iš tikrųjų drauge. Dabar jau Lenino laikų konspiracija nebetinka. Sako, kad jis žaisdavo duonos rašaline ir pieno rašalu ir taip parašę nurodymus rašalinę su rašalu prarydavo. Dabar gali tekti praryti savo gerą vardą ir valstybinį padorumą, kas politikoje neužmirštama šimtmečiais.
Viktoras – kad ir ko mes jam linkėtume, nes jau yra priviręs tiek košės, meistriškai naudodamasis mūsų politikų fariziejiška prigimtimi,- sugebės neatsisėsti ten, kur numato įstatymas. Nors jo triukų menas prilygsta Deividui Koperfildui, tačiau visų jų pagrindas, manau – „babkės“ ir filmavimo aparatūra, kurios nepastebi tas „babkes“ paimantys. Jis pamažu dėl akių nuleidinėja visiems matomą garą, apsukriai prisitaiko prie naujos politikos periminėti oponentų vertybes, kviečia NATO karines bazes dislokuotis Lietuvoje (puikiai žinodamas kad Rusijos gynybinių raketų smaigaliai automatiškai atsigręžtų į Lietuvą), taigi iš garvežio pareigų pasitraukti kol kas negali. Mano intuicija sako, kad jis labai žmogiškai pavargęs… Vis tik baisi nelaimė ir baisus idiotizmas – tiek metų, kada gali gyventi harmoningą gyvenimą,– pasirenki maišyti nuodingą katilą, po ko tampi visiems prieinamu taikiniu. Tikra kvailybė , ar ne?
Būti vienu iš didžiausių “ Kas yra kas”, atrodo, laisvu noru pasirinko Gapšys. Ar tik jis jau šiandien netapo didžiausiu Viktoro atstovaujamos ideologijos generatoriumi, novatoriumi, filosofu, ėjimų prognozuotoju, užsakytoju ir t.t.? Visu tuo, kuo padeda tapti mankurtiška žmogaus prigimtis, kai skurdas priverčia pilnai išnaudoti turtingo mecenato suteikiamas galimybes. Tokie jaunuoliai, išauginti motinos ir tėvo Rinkos dėsnio, praradę aukštąją vertybinę orientaciją, neįgiję tvirto tikėjimo pagrindų ir nutraukę ryšį su Dekalogo principais – didžiausias priešas mūsų išlikimui. Nes išorinis jų mentaliteto apdaras leidžia patekti į valdžios puotą, o dvasinis užkratas iš karto ima naikinti kultūrą, kurioje atsirado.
Lygiai panašus vertinimas šiandien lipte limpa dar prie vienos partijos ir jos vadų – tai Tvarka ir teisingumas. Niekaip neužsimiršta gudri iš gudriausių veiksmų rokiruotė, bet ne tokia gudri kad išliktų absoliučiai visiems nepastebėta: demonstratyviai nepasirašyti sutarties su “Wiljams” ir po to stebuklingu būdu patekti tiesiai į Prezidentūrą Jo Ekselencijos V.Adamkaus patarėju (už nuopelnus, ne kitaip), užtat pastačius žmogėną, kuris privalėjo tą padaryti vietoje jo. Užbaigti šį darbelį turėjo specialiai premjere “padaryta” p. Degutienė. Tačiau prarasti puikūs specialistai profesionalai, kurie pasitraukė iš vyriausybės. Anoks čia didvyriškumas… Tačiau tuo buvo ilgai spekuliuojama, ypač tarp žemaičių. Kad spekuliacijos – šio politiko duona kasdieninė – rodo ir jos susitikimas su žemaičiaų žemdirbiais. Atsimenate –“Tai kada atskiriam Žemaitiją nuo Lietuvos?” Žemaičiai netyčia tą “pasisveikinimą” įsirašė į diktofoną ir atnešė į KK redakciją.
Politikoje yra toks susirgimas, kartais pereinantis į diagnozę… Svarbiausia, kad diagnozė “Prezidentas” pavojinga ne tik susirgusiajam p. Paksui, bet ir mums visiems. Aiškumas Aplinkos ministerijos strategijoje gal ką nors paaiškintų ir mums, nesusigaudantiems piliečiams, tačiau aiškumo ir skaidrumo trūksta. Taip, kad nesame tikri dėl tvarkos ir teisingumo procento šioje partijoje. Gal būtų galima sergantį žmogų kaip nors perprogramuoti, pasiūlant jam tapti tiesiog eiliniu doru piliečiu, o kuo blogiau? Pražūtinga būtų, jei dėl savo diagnozės, nelaimėjęs rinkimų, toks asmuo pasiskelbtų esantis Žemaitijos, Dzūkijos ar Aukštaitijos valdovu.
Taigi, – apdairiai ir atsargiai…
Jei pribręs priešlaikiniai rinkimai, o tokie, turint galvoje žūtbūtines išorines ardomąsias galias, veikiančias Seimo viduje, gali būti, tada kiekvienas Lietuvos pilietis kuris turi sąžinę, išmintį ir myli savo kraštą, turėtų tapti rinkiminės procedūros sargu. Neleiskite, brangūs žmones, kad prasigėrę tipeliai, kad už pigų buteliuką parduotų savo balsą. Turi būti nerašytas susitarimas tarp mūsų visų, susijungimas, vienybė – neįsileisti į savo gyvenvietę, gatvę, kiemą balsų papirkinėtojų, drąsiai liudyti prieš juos, nors jie ir užmokėtų jūsų skolas kaimo parduotuvėje, kaip kai kur tai buvo daroma.
Šie rinkimai – tai ne tik valdžios krizė – tai mūsų piliečių moralės ir sąžinės krizė. Nežiūrint į nepaprastai sunkų ir sudėtingą praėjusį laikotarpį, valstybingumo ir nepriklausomybės sabotažą, valstybės institucijų atsainų požiūrį į savo pareigas, vis tik – pasiekėme labai daug.
Įvertinkime tai ir gerbkime žmones, kurie atsidėję dirba valstybei. Jie yra tikrieji vieningos tiek vidaus, tiek užsienio politikos garantai ir valstybingumo tradicijų tęsėjai. Didžiausias priešas – negatyvizmas. Pasitikėjime savimi.
Prezidentei ir Vyriausybės vadovui – vienybės ir sėkmės! Visa kita – atkris kaip svetimkūniai ir netrukus pamatysime kiekvieno tikrąjį veidą.
