Jolanta Blažytė
Oficialu: praėjusiais mokslo metais mokyklos nelankė 15 753 vaikai, t.y. beveik 16 tūkstančių!!!!!
Tačiau mūsų išmanieji Vaikų teisių saugotojai dėl šios priežasties iš tėvų atėmė tik tris. Ne tik atėmė, bet ir įsuko visą „pagrobtų vaikų“ dramą.
Toliau cituoju straipsnį apie mokyklos nelankančius vaikus: „Ministerija teigė turinti tam paaiškinimą: išvykti į užsienį nusprendusios šeimos oficialiai to nedeklaruoja, todėl gali atrodyti, kad vaikas gyvena Lietuvoje ir turi eiti į čia esančią mokyklą.
Tiesa, kokios yra kitos mokyklos nelankymo priežastys, neaišku. Anksčiau buvo skelbta, kad tai gali lemti ir socialiniai ir psichologiniai aspektai“.
Šioje vietoje sakau „Stop“ ir klausiu: Vilčinskų dramoje sužinojome, kad visokiausi pedagogai ir socialiniai darbuotojai šniūrais ėjo į Vilčinskų namus, primygtinai norėjo su jais bendrauti, „atvesti į protą“, bet, štai, patys Vilčinskai nenorėjo. Todėl buvo nuspręsta iš jų vaikus atimti.
O kaip tada su likusiais 15 753 vaikais, kurie nelanko mokyklos? Panašu, kad niekas pas juos nei ėjo, nei domėjosi, nes, jeigu būtų ėję ir pasidomėję, tai būtų aišku, kokios yra tos mokyklos nelankymo priežastys. O dabar – neaišku.
Tai kodėl su tokia agresyvia psichologine ataka buvo „prisiknista“ būtent prie Vilčinskų šeimos?
Toliau cituoju: „Edukologė S. Burvytė teigia, kad nelankyti mokyklos pasirenka patys vaikai….“
Šioje vietoje sakau „Stop“ ir klausiu: ar Vilčinskų vaikai veržėsi eiti į mokyklą, o tėvai jiems to daryti neleido? Na, jeigu jau yra taip, kad patys vaikai renkasi – eiti jiems į mokyklą ar neiti…
Toliau edukologė paaiškina ir priežastis, kodėl vaikai renkasi nelankyti mokyklos. Cituoju: „Nes jiems yra per sunku, nes jie stokoja mokymosi įgūdžių, kurių reikia šiuolaikinėje mokykloje.
Jeigu jie jų turėtų, susikurtų tokią aplinką, kurioje gerai jaustųsi. Vieni yra kuklūs, kiti labai jautriai reaguoja į patyčias, treti bijo mokytojų, kiti turi kitų ypatingų savybių, dėl kurių galbūt kompleksuoja ir aplinka mokykloje nėra ta, kuri įgalintų žmogų gerai jaustis ir padėtų išsiugdyti savarankiško mokymosi įgūdžius. Bet pirmiausia už to stovi tėvai.”
Šioje vietoje sakau „Stop“ ir klausiu: mūsų Vaikų teisių ekspertai sako, kad tėvų sprendimas neleisti vaikų į mokyklą tolygus prieš juos naudojamam psichologiniam smurtui. O ar prievartinis vaikų tempimas į mokyklą, kurios jie bijo, nėra tolygus psichologiniam smurtui?
Toliau edukologė kalba apie priemones, kurias naudoja vaikai, norėdami atlaikyti savo tėvų spaudimą eiti į mokyklą. Ir tos priemonės (dėmesio!!!!) yra ne kas kita, o „įvairios cheminės priemonės“ – suprask, psichotropiniai vaistai.
Čia jau sakau penkiolika kartų „Stop“ ir klausiu: ei, jūs, išmanieji Švietimo sistemos biurokratai, ar jūs bent žinote, kokią kainą moka kai kurie vaikai, bijodami susitikti su savo baimių monstru, kuris vadinasi „mokykla“? Ar jūs apskritai ką nors mokate daugiau, nei prisiknisti prie vienos šeimos, atimti iš jos vaikus, o tėvus įgrūsti į kalėjimą už tai, kad jiems tos sisteminės mokyklos kelia siaubą? Ir už tai, kad jie nenorėtų savo vaikų šerti psichotropiniais vaistais vien dėl to, kad tie vaikai nenori eiti į mokyklą. Galiausiai už tai, kad tie tėvai turi savo įsitikinimus, kuriuos įpareigoja gerbti šalies Konstitucija.
Ir šiaip – kuo toliau, tuo sunkiau suprasti, kas ten kokią bl…tvą suka toje „pagrobtų vaikų“ istorijoje…
