Prof. Rasa Čepaitienė
Dar prieš pernai Vingio parke surengtą Šeimų maršą pats šis sumanymas ir jo organizatoriai buvo pradėti visaip dergti didžiosios žiniasklaidos, nors valdantieji tuo metu ir nudavė jų atžvilgiu lyg ir besilaikantys neutralumo.
Bet jų veiksmai liudijo ką kitą. Savivaldžiaujantys šimašiaus ir Co sprendimai neleisti Vilniuje kitų veikiai įsikūrusios Lietuvos Šeimų Sąjūdžio asociacijos renginių (kuriuos teismai vėliau pripažindavo neteisėtais, bet, lyg pasityčiodami, padarydavo tai jau post factum), nors analogiškiems lgbt renginiams leidimai būdavo išduodami mikliai ir be jokių trikdžių.
Žmonės matė dvejopus standartus, kurie taikyti net nesimaskuojant.
Ir žinoma, persekiojimai, kabinėjantis prie visko kas tik įmanoma, net ir išgalvotomis dingstimis. Ir nuolatinis melas, daug daug ciniško melo ir purvo. Paskelbiant organizacijos vadovais žiniasklaidos neigiamai piešiamus žmones, kurie su tuo neturėjo nieko bendro arba tik trynėsi aplinkui nežinia kokių tikslų turėdami. Priskiriant LŠS rugpjūčio 10 d. mitingą, pasibaigusį „riaušėmis”, kurio (ir kurių) jie nerengė. Bauginant organizacijos narius ir šalininkus, kad nedrįstų organizuoti protestų ar juose dalyvauti ateityje. Nepaliaujamai visais kanalais šmeižiant LŠS narius ir prijaučiančius kaip neva prorusiškus ir antiukrainietiškus. Ir pan.
LŠS svetainėse intensyviai darbavosi etatiniai troliai, rašinėjantys ją turinčius diskredituoti komentarus, kurių nebespėta trinti. Į mitingus siunčiami provokatoriai ar šiaip asocialai būdavo uoliai išfotografuojami ir ištiražuojami medijose, kas turėjo atspindėti „tikrąjį jų veidą”. O kur dar mūsų didieji įtakotukai, nepaliaujantys tyčiotis ir skleisti niekuo nepagrįstus gandus, platinti savo šakėm ant vandens rašytus „tyrimus”. Neigiamas įvaizdis kurtas ilgai ir kruopščiai, su pasimėgavimu, žinoma, nutylint neparankius faktus, nesibodint klastoti ir apgaudinėti.
Visa tai davė savo vaisius. Būtų keista, jei šitokios ilgalaikės ir sisteminės pastangos diskredituoti nebūtų atsipirkusios. Dalis visuomenės patikėjo šiuo melu, nusisuko, ar net prisijungė prie dergiančiųjų choro. Dėl asmeninės naudos, arba vien todėl, kad būti galios pusėje tiesiog saugiau. Arba bailiai susigūžė, nebenorėdama į tai veltis ir gauti „putinisto” ar šiaip kokio „budulio” etiketę, nukentėti, gal net netekti darbo ar verslo. Kagėbistinis „dvokiančios silkės ” metodas veikia puikiai – užmesk kokį šlykštų kaltinimą ar bent įtarimą niekuo dėtam, tik neparankiam, žmogui ir jis ilgam tos smarvės neatsikratys.
Prisiminkime ir garsiuosius apsitvėrimus per valstybines šventes, demonstruojamą riaušių malšinimo įrangą bei treniruotus kiborgus. Ir t.t. ir pan.
Akivaizdu, kad šie mėginimai įbauginti, slopinti, užgniaužti, apdergti ir išteplioti kritiškai režimo atžvilgiu nusistačiusią visuomenės dalį išduoda tik didžiulę valdžios baimę prieš savo pačių piliečius. Ir atskleidžia stebėtiną pagrindinės valdančiosios koalicijos partijos, tiesiogiai kildinančios save iš Sąjūdžio žygių ir dvasios, nepasitikėjimą spontaniškais visuomenės judėjimais „iš apačių”. Taigi vis stiprėjančią mūsų politinės sistemos slinktį link autoritarizmo, lengvu laisvės drabužėliu tepridengtos demokratijos imitaciją.
Dabar, praėjus metams, jau galime apibendrinti, kas ir kodėl bijo LŠS ir kodėl jis sukelia tokias neadekvačiai isteriškas ir net zoologine neapykanta persmelktas reakcijas, ar net sulaukia atvirų raginimų ir grasinimų susidoroti. Jau nekalbant apie visus kitus mėginimus kaišioti pagalius į ratus.
Banali politinės konkurencijos baimė.
Pagrindinė ideologinė takoskyra – požiūris į genderizmą ir keistai suvokiamą liberalizmą. Myli dabartinė koalicija šešiaspalvius ir narkomanus visa širdimi, dieną naktį tik ir galvoja, ką čia jiems dar padarius gero, bet va, kažkokie atsilikę tamsuoliai tradicionalistai po kojom malasi, gyventi trukdo. Ką daryti? Atrodytų, išmintingiausia būtų juos tiesiog ignoruoti. Betgi ne, tada, žiū, dar ims ir užaugs iki realios politinės jėgos, atstovaujančios ir artikuliuojančios didžiosios gyventojų dalies vertybes ir interesus, galinčios pareikalauti demokratinių pokyčių ir politikų atsakomybės. Tad tenka visus turimus administracinius resursus mesti jos griovimui ir diskreditacijai. Kad nesiplėstų, o geriausia – tiesiog išvis nudustų. Ir kad nieks ateity tenedrįstų bandyti kelti tautą iš tos pelkės, kurioje dabartinėms dvaro varlėms taip šilta ir gera kurkti. Nemėgintų kelti klausimų dėl institucijų darbo kokybės, teisėsaugos būklės, politinės korupcijos, kylančių kainų ir pilietinių teisių naikinimo, kojų į Konstituciją nusišluostymo. O kas išdrįs juos užduoti – tas juk vatnikas ir valstybės priešas, kas gi daugiau!
Kas nors nepatinka? Varykit iš čia. O jei ne, saugumas ir makaraityčių beigi valatkų koviniai purviasklaidos daliniai pasirūpins mėšlo kratytuvais.
Tik kažkodėl saugumas tyli, neskuba pateikti svarių įrodymų skambiems kaltinimams antivalstybine veikla, kuriais taip mėgsta švaistytis dvarą aptarnaujantieji propagandistai. Keista. O juk tai nutrauktų visas spekuliacijas ir isterikavimą, nuramintų visuomenę. Bet o kam? Patogiau drumstam vandeny žuvis gaudyti, ypač jeigu jų ten nėra….
Sisteminė opozicija suskaldyta ir silpna. Visi galimų problemų su ja sprendimai ir variantai apskaičiuoti iš anksto ir jiems pasiruošta. Įskaitant įkurtą atsarginę partiją, jei korta per ateinančius rinkimus nepaeitų. Jei tiktai tikri rinkimai išvis beįvyks.
Nesisteminė opozicija tuo tarpu maksimaliai susilpninta, diskredituota, apdergta. Arba paklusniai žaidžia pagal sistemos taisykles, tikėdamasi taip išsaugoti menamą respektabilumą – kam jai tie kaimiečiai?
Taigi ir tikrai ar tariamai opozicijai nereikia konkurentų, ypač tokių, kurie į savo renginius surenka tokius kiekius dalyvių, apie kuriuos aniems neišeina nė pasvajot.
Tad kas atstovauja didžiosios visuomenės dalies, kuri, kaip rodo apklausos, yra prieš valdančiųjų eksperimentus su žmogaus prigimtimi, kūnais ir lytimis, prieš visokių alternatyvių „šeimų” išradinėjimą ir sulyginimą su prigimtine, prieš nacionalinių interesų ignoravimą ar atvirą išdavystę politikų sprendimuose, kurie žmonėms kainuoja pernelyg daug, bet kaltųjų niekuomet nerandama? Tad, sakykit, kokios galimybės politinei alternatyvai Lietuvoje rastis ir veikti, jeigu bet kuri kritika valdantiesiems yra skelbiama „nelegalia”, „prokremliška”, taigi a priori nusikalstama?
Tad kaip vertinti žmones, kurie, nepaisant viso šito, mėgina būti piliečiais, tikinčiais ir veikiančiais bendrųjų reikalų labui, net jei yra visaip spjaudomi ir niekinami net ir tų, kurių interesus ir nori apginti? Belieka jiems padėkoti už pasiaukojimą, ištvermę ir stiprybę. Be jų pastangų ginti tiesą ši pelkė gal jau būtų užakusi galutinai.
O kitus noriu pakviesti tiesiog tikrinti šaltinius, žiūrėti pirmiau į darbus, o ne į žodžius, ir vertinti kitus pasitelkus ne tik protą, bet ir intuiciją. Kažkas daro blogai, ne taip? Ateik ir padėk, o ne keik patogiai ant sofutės įsitaisęs. Alternatyvos aiškios ir kiekvienam anksčiau ar vėliau teks rinktis, kokį gyvenimą ir kokioje šalyje jis norės gyventi.
