Advokatas, dr. Ryšardas Burda
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis savo pakankamai plačiame veikale „Karo komendantūrų veikla Lietuvoje 1927-1940 m.“ nurodo, kad tuometinėje Lietuvos teritorijoje buvo įsteigtos 25 karo komendantūros, kurios 1940 m. birželio 14 d., prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo pertvarkytos, o karo komendantas buvo pervardintas į apskrities karinį viršininką.
Istorikas pažymi, kad karo komendantūros buvo „viena iš institucijų, kuriai buvo pavesta kontroliuoti karo padėtį valstybėje. Ypač tai išryškėjo po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo <…> karo komendantūros įgijo reikšmingų galių <…> įgyvendinti politinę naujos valdžios liniją“.
Tačiau kaip šiuolaikiškai tai skamba, nors istoriko straipsnis buvo rašomas dar 2002 metais ir apie beveik šimtmečio senumo Lietuvos istorijos įvykius.
Pasirodo, kad istoriškai diktatūros teisiniai pagrindai ir išraiškos formos neturi didelės reikšmės. Politinių jėgų veikimo logika daugiau priklauso nuo tikslo, o metodai valdyti visuomenę nesikeičia ne tik šimtmečiais bet ir tūkstantmečiais. Todėl šis mokslininko veikalas yra savotiška diktatoriaus veikimo „instrukcija“. Nieko naujo kurti nereikia. Reikia tik pažiūrėti, kaip veikia A. Smetona, ir perkelti į šiuolaikinę Lietuvą.
Be to, Lietuva turi didelę okupantų patirtį ir net veikiančius politikoje – buvusius okupantų specialių ir politinių struktūrų veikėjus, tebeturinčius politinę įtaką (šlovė liustracijai per 75 metus ir amžius). Šiuo atveju jokio skirtumo nėra – ar diktatorius vienasmenis arba maskuojasi už gražiai pavadinto kolektyvo vardu.
2024 metų balandžio mėnesį L. Kasčiūnas pristatė karo komendantūrų koncepciją, pagal kurią per visą Lietuvą įsteigiamos 27 karo komendantūros. Jis pažymėjo, kad „Vienam kariui yra (skiriama – ELTA) 12 tūkst. Eur. Jeigu mes subursime 10-15 tūkst. piliečių užnugario, tai galime padauginti ir matysime, kad tam vis tiek reikės virš 200 mln. Eur“ 1.
Tinklalapis karys.lt pateikia karo komendantūrų aprašymą, yra išleisti virtualūs lankstinukai, kuriuose nurodoma, kad komendantiniams vienetams priklausantys asmenys rūpinasi svarbių objektų savo mieste ar rajone apsauga, įrengs ir saugos kontrolės postus, užtikrins, kad būtų laikomasi komendanto valandos, dalyvaus turto rekvizicijos procese, stebės aplinką, kovos su nelegaliomis ginkluotomis grupėmis ar atliks kitas kariuomenės pavestas užduotis.
Tačiau yra labai svarbi sąlyga – Lietuvoje arba jos atskiroje teritorijoje turi būti paskelbta karo padėtis. Tai reiškia, kad jokie karo komendantūros padaliniai negali veikti taikos metu ir atlikti lankstinuke pareklamuotas funkcijas.
Įsiskaitykime net į pavadinimą – karo, bet ne karinė komendantūra. Tarybiniais metais Lietuvoje buvo karinės komendantūros, kurios užtikrino šauktinių karinę tarnybą, rūpinosi kareivių ir karininkų komandiruotėmis ir perkėlimu iš vienos tarnybos vietos į kitą, užtikrindavo jų registraciją, prižiūrėjo karininkų elgesį viešojoje erdvėje, dalyvavo procesuose dėl kareivių administracinių ir baudžiamųjų bylų tyrimų ir pan.
Taigi, karo komendantūros veikla karo padėties metu. Karo padėtis yra ypatinga teisinė padėtis, įvedama Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka, prireikus ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, kurios metu taikomas specialus įstatymuose nustatytas valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, ūkio subjektų, kitų juridinių asmenų, organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, veiklos, asmens teisių, laisvių ir pareigų reglamentavimas.
Karo komendantus skiria ir atleidžia Lietuvos kariuomenės vadas. Pastarasis taip pat nustato karo komendantų rengimo tvarką. Tačiau kas nustato karo komendantūrų pilietiškai nusiteikusių asmenų rengimo tvarką? Įstatymas to nenustato.
Karo komendantas glaudžiai bendradarbiauja su savivaldybės administracijos direktoriumi, kuriam teiks informaciją apie kariuomenės poreikius ir vykdomas teritorijoje kariuomenės veiksmus. Komendantas įveda ir atšaukia komendanto valandą. Vykdant šias funkcijas, karo komendantas turi teisę:
1) gauti iš savivaldybės institucijų ir įstaigų, ginkluotųjų pajėgų dokumentus ir informaciją, būtiną karo komendanto funkcijoms atlikti;
2) dalyvauti svarstant klausimus, susijusius su savivaldybės administracijos direktoriaus veikla;
3) dėl savivaldybės administracijos direktoriaus netinkamo pareigų vykdymo, teikti ginkluotųjų pajėgų vadui ar Vyriausybei, siūlymą atleisti jį iš pareigų.
Karo padėties įstatymas nurodo, kad komendantas turi teisę priimti teisės aktus. Tačiau nenurodo, kokius. Tik, pagal analogiją su savivaldybės administracijos direktoriumi ir remiantis Karo tarnybos statutu, galima daryti prielaidą, kad komendantas priims įsakymus.
Teisiniu požiūriu įsakymas nėra visuotinai privalomas teisės aktas, nes paprastai skirtas lokaliai problemai spręsti. Be to įsakymas duodamas žodžiu, raštu, užrašant rezoliuciją, sutartiniais ženklais ar signalais. Kaip visas šias įsakymo davimo formas norima užfiksuoti Teisės akto registre, kad kiekvienas pilietis žinotų ir suprastų, kas iš jo reikalaujama?
Papildysiu esamus karo padėties įstatymo absurdus. Komendanto įsakymas registruojamas teisės aktų registre. Teisės akto registras yra IT virtualioji aplinka, kurios pasiekiamumas karo metu bus, švelniai tariant, ribotas. 2024 metų rugpjūčio mėnesio audros padariniai Lietuvoje parodė, ko vertos elektronines laikmenos ir duomenų bazės be elektros. Ar bus kitaip karo atveju – abejoju.
Seimo nariai sugalvojo, kad teisės aktas bus skelbiamas visuomenės informavimo priemonėse. Idėja gera, tik tuo atveju, kai tą priemonę valdo valstybė arba komendantūra. Visi žinome, kiek šiukšlių yra šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Visi žinome, koks žiniasklaidos pasitikėjimo lygis.
Todėl karo padėties įstatyme būtina padaryti tikslinius pakeitimus, kuriais remiantis karo komendanto įsakymas tampa visuotinai privalomu teisės aktu, o valdžios ir piliečių susvetimėjimas išnyksta.
Karo komendanto funkcijoms užtikrinti teikiama ginkluotųjų pajėgų parama, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įstatymo nustatyta tvarka gali būti pasitelkta šaulių. Šaulių sąjungos įstatymas numato komendantinius Lietuvos šaulių sąjungos ginkluoto pasipriešinimo vienetus, kurie savanoriškumo pagrindu sudaromi iš pilnamečių šaulių, kurie yra tinkami tikrajai karo tarnybai, bet jos neatlieka ir netarnauja Lietuvos šaulių sąjungos koviniuose būriuose.
Tačiau, skirtingai nuo komendantūrų ir komendantų, komendantinius LŠS ginkluoto pasipriešinimo vienetus sudaro LŠS vadas. Čia atsiranda dvivaldystės elementas, kuris gali būti skirtingai panaudotas. Ypač turint omenyje, kad LŠS dabar pavaldi Vyriausybei, nors kariuomenės vado įsakymai šauliams privalomi.
Komendantiniai ginkluoto pasipriešinimo vienetai teikia pagalbą savivaldybės administracijos direktoriui ar karo komendantui.
Žmonės turi žinoti, kad komendantiniai ginkluoto pasipriešinimo vienetai padeda savivaldybės administracijos direktoriui ar karo komendantui Karo padėties įstatymo nustatytais atvejais, t.y. karo atvejais ( LŠSĮ 24 str.). Tai reiškia, kad taikos metu joks karo komendantūros atstovas ar šaulys negali nurodinėti savivaldybės administracijos direktoriui ar savivaldybės teritorijoje gyvenančiam piliečiui, ką jis turi daryti su savo turtu. Žmogus neprivalo įleisti komendantūros atstovą į savo namą ar būtą ir rodyti patalpų išplanavimą, atiduoti maisto atsargas, atiduoti savo automobilį, kitą transporto priemonę ar arklį, t.y. dalyvauti rekvizicijoje.
Šiandien sunkvežimis, džipas, sportinis motociklas ar dronas, metalinis ar žvejybos tinklas tampa rekvizicijos potencialiu objektu, kadangi karo taktika pasikeitė ir reikalauja šiuolaikinių sprendimų.
Joks Lietuvos įstatymas nenumato karo komendantūros personalo mokymų miestuose ir rajonuose, kuriuose savivaldybės piliečiai su savo turtu būtų panaudoti kaip bandomieji triušiai. Taip pat skelbiami evakuacijos mokymai nėra privalomi piliečiams. Atsižvelgiant į Lietuvos policijos „gausias“ pajėgas ant kiekvienos sankryžos sunku būtų nepalinkėti marodieriams sėkmės.
Piliečiai turi žinoti, kad ginkluotųjų pajėgų narių plačios teisės dėl piliečių, automobilių, namų, įmonių ir organizacijų, kelių ir teritorijų kontrolė atsiranda tik karines operacijos vykdymo atvejais.
Šiuo atveju pastabus skaitytojas gali paklausti, kaip tai atsitiko, kad Ukrainoje karo nėra, o karinė operacija vyksta. Bent taip pateikia šį ginkluotąjį konfliktą viena iš konflikto šalių, o kita dėl to nesiginčija. Lietuvos Karo padėties įstatymas kaip tik numato šį atvejį.
Įstatymo kūrėjai pamiršo susieti karo padėties situaciją su ginkluotu konfliktu, bet numatė Lietuvos valstybės tarptautinių įsipareigojimų vykdymą. Įstatymas taip pat nepaaiškina, ką reiškia „ginti Tėvynę“, ar tai būtinai tik išorės priešo puolimas, ar gali būti ir vidinis priešas.
Lietuva aktyviai dalyvavo karinėje operacijoje Afganistane, bet ne Afganistano kare. Dalyvavo ir dalyvauja misijoje Kosove – irgi ginkluoto konflikto kontrolėje. Todėl šioje dviprasmėje teisinėje situacijoje niekas neapsaugotas nuo karinės operacijos paskelbimo Lietuvoje ir tuomet visame gražume karo komendantūros kartu su ginkluotųjų pajėgų nariais vykdytų savo funkcijas civilių atžvilgiu.
Pabaigoje priminsiu istoriko profesoriaus Jono Vaičenonio paskelbtus istorinius komendantūrų funkcinius atradimus. Karo komendantai:
-informavo KAM apie viešo gyvenimo situaciją kiekvienoje kuruojamoje komendantūroje;
-visus raportus teikė karo stovio reikalų referentui, o šis apibendrintai – ministrui;
-galėjo drausti viešus ir privačius susirinkimus, demonstracijas ir eisenas, streikus;
-draudė be cenzūros spausdinti leidinius, atliko cenzūrą kino filmams, teatrams;
-draudė žodžiu ir raštu skleisti kurstančius prieš esančią Lietuvos vyriausybę, kariuomenę ir jos vadovybę gandus, gandus, kurstančius nesantaiką visuomenėje, ir pan.;
-draudė kelti kainas maisto produktams ir kitoms prekėms;
-draudė be leidimo nuo 23 val. iki 5 val. ryto judėti ir veikti privačioms pramonės ir prekybos (restoranams, kavinėms, alinėms, smuklėms, viešnamiams ir pan.) įstaigoms;
-galėjo skirti administracines baudas, taip pat ir sumažinti bausmę ar atleisti nuo likusios bausmės.
Tarpukario komendantai turėjo ir kitas teises bei pareigas, bendradarbiaujant su kitomis valstybės institucijomis. Todėl šių galių sąrašas nėra pilnas.
Aš labai dėkingas istorijos profesoriui, kuris savo laiku apsiėmė atlikti Lietuvos tarpukario diktatūros laikotarpio karo komendantūrų veiklos tyrimą. Jis iš esmės parodė, kaip šis karo padėties instrumentas gali būti panaudotas įgyvendinant diktatūrą Lietuvoje.
Šiandien galime stebėti šliaužiančią karo padėtį. Atskiri jos elementai įgyvendinami. Karo komendantūrų veikla taikos metu yra to pavyzdys (taip pat ir gynybinių linijų statyba). Atrodo, kad pildosi Lietuvos tarpukario komendantūrų scenarijus. Tam, kad jo išvengti, Seimas turi priimti Karo komendantūrų įstatymą.
